Ant pėsčiųjų tilto per Merkį sutiktas Perlojos paštininkas Rimantas Ciūnys kalbėjo emocingai: „Labai džiaugiamės, kad G.Nausėda įsikūrė mūsų miestelyje. Pagaliau prabėgus šimtui metų Perlojos respublika turės savo prezidentą.“
Tik ir jis, ir kiti su „Lietuvos rytu“ bendravę Perlojos senbuviai apgailestavo, kad, matyt, nuo šiol G.Nausėda, pradėjęs eiti šalies vadovo pareigas ir paniręs į valstybinius reikalus, ne taip dažnai atvažiuos į savo šeimos vasarnamį miestelio pakraštyje.
„Kadangi Perlojoje gyvena daug žmonių, dirbančių pasienio tarnyboje, būtų gerai įtaisyti dvi užkardas – vieną prie Sielovarčio, kitą – šalia Mielioniškio.
Iš kiekvieno, norinčio įvažiuoti į Perloją, imtume tiktai po eurą. Pinigų turėtume į valias! Ir Perloja pagaliau suklestėtų. Gal net naują tiltą pasistatytume“, – linksmai svarstė R.Ciūnys ir pabrėžė, kad miestelis turėtų pasinaudoti tuo, kad jau nuo liepos 12 dienos turi savo prezidentą.
Paklaustas, ar norėtų imtis Perlojos respublikos pasienio tarnybos viršininko pareigų, R.Ciūnys toliau šmaikštavo: „Ne, jau geriau būčiau šnipas. Šnipinėčiau, kas darosi už mūsų respublikos sienų.“
Nešiodamas laiškus, spaudą ir siuntas perlojiškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams jis puikiai žino, kuo gyvena žmonės.
„Mūsų visų gyvenimas kaip toje Ivano Krylovo pasakėčioje, kai vežimą gulbė, vėžys ir lydeka traukė į skirtingas puses, todėl negalėjo pajudėti iš vietos.
Taip ir mums – labiausiai trūksta vienybės! Nėra Perlojoje vienybės. O kaip būtų gerai, jei žmonės susirinktų prie tilto, pasikalbėtų, pasiguostų, kas kam labiausiai rūpi ar skauda“, – kalbėjo R.Ciūnys.
Tai gal perlojiškiai tikisi, kad G.Nausėda, per rinkimus deklaravęs kursiąs Lietuvoje gerovę, įžiebs Perlojoje vienybę?
„Dzievuliau tu brangus, kū jis suvienys? Tegul pradeda vienyt nuog viršūnių. Pažiūrėkit, kas ty daros! Jau tas Seimo pirmininkas, atrodo, inėjo in savo vėžes, lyg ir tokis tolerantiškas žmogus, bet ne, jau ir jo nereikia. Reikia jį verst. Ta politika – baisus dalykas“, – gražiai dzūkuodamas apie gyvenimo realybę kalbėjo R.Ciūnys.
Atsisveikindamas ir skubėdamas baigti nešioti korespondenciją vienintelis Perlojos paštininkas dar linksmai pridūrė: „Iš buvusio pašto likau tik vienas darbuotojas, mokykla uždaryta, autobusai į Perloją beveik neužsuka, į bažnyčią mažai kas vaikšto. Gal joje greitai bus įkurta senelių prieglauda?
Tačiau turėsime Prezidentūros filialą! Aš pats naujojo prezidento nieko neprašyčiau. Man visko užtenka. Pragyvensiu.
Bet ir perlojiškiams, ir visiems Lietuvos žmonėms paprašyčiau padėti susivienyti ir paraginti nustoti verkšlenti, esą gyvenimas prastėja.
Bet juk nuvažiavus į Varėnos centrą nėra kur automobilio pastatyti. Visi su pilnais krepšiais išeina iš parduotuvių, bet vis tiek verkšlena, kad blogai gyvena.“
Buvęs ilgametis Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas su šeima įsikūręs priešingoje Merkio pakrantėje nei G.Nausėdos vasarnamis. Jų namus skiria mažiau nei šimtas metrų, todėl yra buvę progų pabendrauti.
„Mes susipažinome šienaudami Merkio pakrantes. Nors, kiek aš žinau, G.Nausėdos vasarnamio sklypas nesiriboja su upe, jis anksčiau pakrantę prižiūrėdavo. Dabar, matyt, tos žemės savininkas panoro pats rūpintis savo valdomis“, – aprodydamas miestelį kalbėjo V.Mikalauskas.
Jis prisiminė G.Nausėdos pasakojimą, kaip su žmona Diana ieškodami sodybos jie išvažinėjo kone visą Dzūkiją. Jau manė, kad greičiausiai šiame krašte taip ir neras tokios vietos, apie kokią svajojo.
Kai liko neapžiūrėtas paskutinis namas Perlojos pakraštyje, vos tik įžengęs į kiemą G.Nausėda suprato, kad tai būtent ta vieta, kurios taip ilgai žvalgėsi, – nedidelis dviejų aukštų medinis namas ir sklypo pakraštyje pavėsinė, iš kurios atsiveria vaizdingas Merkio vingis.
„Kai ieškodamas namo arba sodybos žmogus atsiduria tinkamoje vietoje, širdis visada pasako, ar ji jam skirta. Taip, matyt, atsitiko ir G.Nausėdai.
Jis man yra prisipažinęs, kad dabar ši sodyba – labai brangi, nes savo rankomis viską sukūrė, todėl kažin ar kada nors kiltų noras ją parduoti“, – bendravimą su naujuoju prezidentu prisiminė V.Mikalauskas.
Jis Perlojoje kurtis pradėjo maždaug prieš penkiolika metų, o G.Nausėda tada Gibų pravarde vadintą sodybą jau buvo įsigijęs.
„Jie – paprasti žmonės“
Prieš daugelį metų į namus, besiribojančius su Nausėdų sodyba, „į marčias“ atėjusi Gražina Baublytė-Važgienė prisipažino: „Ir aš, ir vyras balsavome už G.Nausėdą. Kitaip ir negalėjo būti.“
Moteris pasakojo, kad ir naujasis prezidentas, ir jo žmona ne kartą lankėsi svečiuose, bendraudavo su jos vyro tėvais, kartais visi sykiu pavakarodavę: „Jie – tikrai ne išdidūs miestiečiai, o paprasti, nuoširdūs žmonės. Mes juos jau laikome savais.
Jie čia įsikūrė, kai dukros dar buvo visai nedidelės. Dažniausiai su jomis ir vasarodavo. Dabar mergaitės jau suaugusios, ne taip dažnai atvažiuoja.
Kai buvo mažesnės, su tėvu kieme ir futbolo kamuolį paspardydavo, ir su miestelio vaikais padraugaudavo.“
Artimiausią G.Nausėdos kaimynę visada džiugindavo ir tai, kad jis, pasiturintis miestietis, vasarnamį ir jo aplinką visada tvarkydavo tik pats: „Net nesu mačiusi, kad kas nors iš miestelio žolę pjautų ar sniegą kastų.
Kai neturėdavo laiko, savaitgalį atvažiuodavo pats bent žolės nupjauti.
Tik senokai jį mačiau. Gal vėlyvą rudenį, kai buvo švenčiamas Perlojos respublikos šimtmetis. Pastarąjį kartą žolę kieme pjovė jau ne pats. Jau nebematysime mes Gitano. Kaipgi jis čia su palyda žolę pjaus? Ne tai jam dabar bus galvoj.“
Manė, kad bankininkas su ja nešnekės
Kitoje gatvės pusėje gyvenanti Laima Leikauskienė, prieš 2 metus įsikūrusi Perlojoje, prisipažino iš pradžių net vengusi bendrauti su Nausėdais.
Maniusi, kad tokie žinomi žmonės iš Vilniaus nenorės bičiuliautis su paprasta moterimi: „Svarsčiau: juk bankininkas – tai ne su bet kuo greičiausiai ir kalbasi. Tačiau buvau neteisi.
Abi kaimynės išdavė, kad Nausėdų sodybos vartai anksčiau niekada nebūdavo rakinami. Likus kelioms dienoms iki inauguracijos jie taip pat buvo atviri.
Perlojiškiai tikisi – nesunkiai atsivers ir Prezidentūros durys, kai ten pradės šeimininkauti jų ilgametis kaimynas, kurį jie dzūkiškai jau vadina „vieciniu“.
Perlojiškiai išsaugojo paminklą Vytautui Didžiajam
Perlojos respublika oficialiai įkurta 1918 metų lapkričio 13-ąją, o panaikinta 1919 metų gegužės 2-ąją. Tačiau ji gyvavo iki 1922–1923 metų. Jai priklausė Perloja ir 10 gretimų kaimų (Dvarčiai, Trakiškiai, Žiūrai, Mančiagirė ir kiti).
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Perloja buvo atsidūrusi Lenkijos ir Rusijos interesų sankirtoje. 1918 metų lapkričio 13 dieną Perlojos gyventojai išsirinko parapijos komitetą, kuriam patikėjo miestelio apsaugą ir tvarką. Komitetui vadovo Jonas Česnulevičius (1897–1952).
Respublikoje veikė savigynos būrys, milicija, teismas, kalėjimas, dirbo keli eiguliai. Visose srityse vartota tik lietuvių kalba. Iš pradžių naudotas bažnytinis antspaudas, vėliau sukurtas naujas, kuriame buvo įrašytas kunigaikščio Perlio vardas.
Perlojos savigynos būryje tarnavo apie 80 ginkluotų vyrų. Jiems vadovavo Juozas Lukoševičius. Respublikos kariuomenei teko kovoti ir su lenkais, ir su rusais.
1919 metų rudenį Perloją užėmė bolševikai, išbuvę iki kitų metų pradžios, kai juos išstūmė iki Varėnos prasiveržusi Lietuvos kariuomenė. 1925 metų vasario 3 dieną panaikinta 20 kilometrų neutralioji zona tarp Lietuvos ir Lenkijos kontroliuojamų teritorijų, į kurią pateko ir Perlojos respublika. Taip Perlojos parapijos teritorija buvo padalinta į dvi dalis: viena priklausė Lietuvai, kita – Lenkijai.
1931 metų liepos 19 dieną Perlojoje atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui su užrašu: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šį paminklą kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo sovietinė Lietuvos valdžia ne kartą bandė nugriauti, tačiau perlojiškiai didvyriškai priešinosi. Tam sutrukdė ir tai, kad paminklo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros.
