Trečiadienį Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje moksleiviai mūru stojo už savo lietuvių kalbos mokytoją 36 metų Marių Janulevičių, teigdami, kad barikadomis mokykla bus užtverta tol, kol direktorė 46 metų Vaidutė Šumkauskienė negrąžins mokytojo į pareigas, iš kurių jį atleido esą dėl asmeniškumų.
Dar trečiadienį kelis kartus buvo keičiama pozicija dėl M.Janulevičiaus atleidimo, tačiau ketvirtadienį viskas pasikeitė iš esmės – be darbo liko ne tik lietuvių kalbos mokytojas, bet ir pati gimnazijos direktorė V.Šumkauskienė.
Ji ketvirtadienį pati parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo, o šį prašymą iškart patenkino Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Po skandalo lietuvių kalbos mokytojas M.Janulevičiaus pasakojo „Lietuvos rytui“ apie dešimtmetį kentėtą direktorės psichologinį smurtą.
Tačiau V.Šumkauskienė paneigė visus pedagogo žodžius teigdama, kad būtent mokytojas nuolat peržengdavo ribas.
Mokyklą kaustė įtampa
– Trečiadienį daugiau nei 200 gimnazistų užbarikadavo gimnazijos, kurioje dirbate, išėjimus. Ar galėjote patikėti, kad mokiniai pasipriešins direktorei tiktai dėl to, kad jūs liktumėte dirbti? – “Lietuvos rytas“ paklausė M.Janulevičiaus.
– Man sunku patikėti, kad jie šitaip pasielgė. Prisipažinsiu, tai paglostė mano savimeilę.
Gimnazijos direktorė bandė įrodyti, kad mokiniais buvo pasinaudota, tačiau kokiu būdu aš tai galėjau padaryti?
Gal po eurą kiekvienam daviau, kad keltų maištą? Tikrai ne.
Gimnazistai yra tokio amžiaus, kai jų neįtikinsi daryti to, ko nenori. Jie laisva valia sukėlė streiką, o vėliau užbarikadavo visus išėjimus iš mokyklos, nes gavo informacijos, jog direktorė gali išeiti ne per pagrindines duris.
Jie net nuleido direktorės automobilio padangas.
Tiesa, aš dėl to įspėjau juos, kad toks elgesys – nepateisinamas.
– Po streiko jums buvo pranešta, jog kitą dieną galėsite grįžti į darbą, tačiau vėliau ši informacija pasikeitė. Kitą dieną nuskambėjo žinia, kad pati direktorė turi palikti savo postą, kuriame buvo beveik 10 metų. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Viskas labai keista – man sunku suprasti, kas iš tiesų vyksta.
Aš labai norėčiau grįžti dirbti į mokyklą. Būtų keista, jei norėčiau palikti tuos, kurie mane taip palaikė. Kai viskas nurims, bus svarbu išsiaiškinti dėl drausminių nuobaudų, kurias nepagrįstai man skyrė mokyklos vadovė.
– Kaip vertinate tai, kad direktorė palieka postą?
– Mokyklai tai bus tik į naudą, nes blogiau būti jau nebegalėjo. Nežinau, koks turėtų ateiti direktorius, kad situacija būtų dar blogesnė.
Ši direktorė mokyklai vadovavo 10 metų, iki tol čia dirbo socialine darbuotoja.
Per dešimtmetį net ir vidutiniu gabumų žmogus galėtų įgyti tam tikrų vadovavimo įgūdžių, bet jai, atrodo, laiko neužteko.
– Kaip nutiko, kad socialinė pedagogė tapo gimnazijos direktore?
– Visas kolektyvas iš pradžių ja labai tikėjo. Juk ji buvo iš mūsų rato, žinojo problemas, aktualijas, kuriomis gyvenome.
Visi mokytojai surinkome parašus ir išsiuntėme į savivaldybę su raštu, kuriuo išreiškėme palaikymą ir pasitikėjimą šiuo žmogumi. Norėjome, kad ji taptų direktore.
– Jei vis dėlto nebūtumėte grąžintas į šią mokyklą, ką planuojate veikti?
– Bandysiu ieškoti darbo kitoje mokykloje, bet labai abejoju, kad po šito skandalo būsiu paklausus. Direktoriai nemėgsta tokių mokytojų kaip aš.
– Mokykloje dirbote 14 metų, iš jų 10 – vadovaujamas direktorės V.Šumkauskienės. Kaip ji elgėsi su mokykloje dirbusiais mokytojais ir jumis?
– Mes nuolat jautėme psichologinį smurtą. Jo neįmanoma užčiuopti, jis tik buvo juntamas.
Vadovas turėtų būti tas lyderis, kuris vienija kolektyvą bendram tikslui. Mūsų mokyklos direktorė nuolat vienų mokytojų veiklą už akių aptarinėdavo su kitais mokytojais.
Iš kitų mokytojų apie save sužinojau nebūtų dalykų, o man buvo pasakojami asmeniniai dalykai apie kitus mokytojus. Buvo kalbama, jog aš su moksleiviais rūkau automobilyje.
Jei būčiau vadovas, pasikviesčiau tokį mokytoją ant kilimėlio ir aiškinčiausi, kodėl jis taip daro.
Duočiau velnių, bet neskubėčiau tariamų situacijų aptarinėti už akių su kitais kolektyvo nariais.
Keista, kai į akis žvelgdama ji man šypsodavosi, o už akių pildavo purvą. Nebuvo net aiškių motyvų, dėl kurių ji taip elgėsi. Juk aš nesiekiau užimti jos posto, nesikirto jokie mūsų interesai.
– Kokia ji buvo vadovė nuo pirmųjų dienų?
– Viskas buvo gerai. Ji labai gerai sutarė su mano žmona, dirbusia mokykloje fizikos mokytoja, net paskyrė ją savo pavaduotoja.
Tiesa, išėjusi motinystės atostogų direktorė ėmė baimintis, kad mano žmona gali užimti jos vietą, todėl paskyrė žmogų iš šalies.
Būtent tada, kai mokyklai vadovavo laikinoji direktorė, naktiniais sargais buvo įdarbinti V.Šumkauskienės vyras ir tėvas.
– Ar galima teigti, kad direktorė naudojosi savo padėtimi?
– Akivaizdžiai. Nors ji viską darė labai apdairiai, įstatymo nustatyta tvarka. Ji labai kruopšti ir, jeigu savo talentą paskirtų darbams, būtų puiki vadovė.
Jos duktė mokykloje dirbo valytoja – jai buvo priskirta valyti nenaudojamus sporto salės balkonėlius, kurių niekada nereikia plauti.
Per varžybas moksleiviai nebuvo leidžiami į balkonus, nes jie neatitiko tam tikrų standartų.
Mokyklos darbuotojai niekada nematė, kad ta valytoja dirbtų. Po kurio laiko ji išėjo iš darbo, tačiau liko naktiniais sargais dirbantys direktorės vyras ir tėvas. Tai labai patogu, mat tokiu būdu visą parą galima kontroliuoti mokyklą.
– Nebijojote mokyklos direktorei išsakyti savo nuomonės?
– Man niekada nebuvo baisu. Aš ją pažinojau iki tol, kol ji tapo direktorė. Su ja per pertraukas gerdavome arbatą, pasakydavau jai, kad vieni ar kiti dalykai yra negeri.
– Jei viskas buvo taip blogai, jums nekilo noras anksčiau išeiti iš darbo ir nelaukti beįsiplieskiančių konfliktų?
– Prieš kelerius metus svarsčiau, tačiau vėliau persigalvojau.
Mokykla nėra tik paprastas darbas. Tai – bendruomenė ir santykiai su žmonėmis. Nutraukti visus ryšius nėra taip lengva.
– Tai, kad mokiniai ėmė streikuoti, tik parodo, kad esate jiems autoritetas. Jums pačiam tai malonus įvertinimas?
– Aš ir pats daug mokausi iš mokinių. Dvejus metus su jais kuriame filmus, pastarasis – dokumentinis, apie žydų Holokaustą, kurį galima pamatyti „YouTube“ svetainėje.
Šie darbai itin užkliuvo direktorei – ji sakydavo, jog tai nedera su mano darbu arba net jam trukdo.
Praėjusiais metais, kai direktorė buvo atestuojama dėl aukštesnės kategorijos, paprašė manęs sukurti filmuką apie jos veiklą. Ji net žadėjo premiją. Tai turėjo būti pagiriamasis filmukas, kuriame atsispindėtų puiki vadovo veikla, gimnazijos renovacija.
– Atsisakėte tai daryti?
– Žinoma. Pasakiau jai į akis, kad jei sukursiu tokį filmą, manęs niekas nebegerbs.
Pasakiau, kad galiu nemokamai sukurti filmą apie gimnazijos mokinių veiklą, tačiau direktorė tokiame filme neturėtų tapti pagrindine veikėja. Juk mokykla – tai bendruomenė.
– Kada pajutote, jog pelnėte mokinių prielankumą?
– Sunku pasakyti. Mokiniai nuolat keičiasi.
Po šio gimnazistų maišto gavau daug laiškų iš tų moksleivių, kurių aš net nebepamenu.
Jaučiau, kad tie įvykiai gali sukelti skandalą, tačiau tokio mokinių palaikymo nesitikėjau.
– Koks esate jūs kaip žmogus, dėl kurio moksleiviai užbarikadavo mokyklą ir dar pradūrė direktorės automobilio padangas?
– Esu niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Su žmona, kuri yra fizikos mokytoja, auginame du berniukus. Vienam sūnui – septyneri, kitam – penkeri.
Vyresnėlis jau montuoja filmukus su paprasta programėle.
– Tapti mokytoju buvo jūsų svajonė?
– Ne. Studijavau lietuvių kalbą, o viena baigiamųjų studijų dalių buvo pedagoginė praktika. Atlikau ją vienoje Fabijoniškių mokykloje. Man patiko mokiniai, todėl nusprendžiau pabandyti.
Niekada nepasigailėjau, kad pasirinkau šį kelią. Jei žmogus, eidamas dirbti mokytoju, tikisi gyventi taip, kad galės įsigyti namą Palangoje ant jūros kranto arba važinėtis nauju automobiliu, net neverta ten bristi.
Taip pat klysta tie, kurie mano, jog galės perauklėti užsispyrusius paauglius. Svarbiausia yra mokėti prieiti prie jų, būti kartu ir negailėti savo laiko.
– Kokie šiais laikais moksleiviai?
– Aktyvūs. Jie labai vertina mokytojus, kurie neskaičiuoja savo laiko. Jei vedi pamoką ir skaičiuoji laiką iki skambučio ar artėjančio savaitgalio, jie greitai tai supras, todėl net neverta galvoti apie pasitikėjimą pedagogu.
Nenorėjo keisti sprendimų
Vakar „Lietuvos rytui“ pavyko pasikalbėti ir su gimnazijos direktoriaus pareigų netekusia V.Šumkauskiene.
– Lietuvių kalbos mokytojas M.Janulevičius kalbėjo apie psichologinį smurtą, kurį kartu su kitais mokytojais patyrė dirbdamas mokykloje, kuriai vadovavote. Ar tikrai mokytojai jautėsi blogai?
– Kolektyve santykiai buvo geri. Diskutuodami mokytojų tarybos posėdžiuose įvertindavome, kad mokyklos stiprybė – mūsų santykiai. Tiek tėvų, tiek mokinių, tiek kolektyvo nuomonė visuomet buvo teigiama.
Maištą sukėlę vaikai pasielgė paaugliškai. Jie ėjo ginti mokytojo, gerbiu jų nuomonę.
Aš tikiu, kad po kurio laiko jie supras klydę. Aš pati, būdama direktorė, vadovavausi bendrais ir mokyklos teisės aktais, sutarimais. Bandžiau rasti sprendimus, elgtis geranoriškai ir supratingai.
Apmaudžiausia, kad minimas mokytojas nereaguodavo į pastabas, brėždavo platesnes ribas moksleiviams, nei buvo galima. Visi mokytojai laikydavosi tam tikrų taisyklių, o jis – ne.
Prieš darant vienokius ar kitokius dalykus būtina gauti vadovo sutikimą, tačiau jis neatsiklausdavo mano nuomonės.
– Jis leisdavo sau daugiau nei kiti?
– Taip. Tai todėl, kad jo žmona – mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Kai paskyriau ja pavaduotoja, paprašiau parašyti, kad nusišalina nuo vyro darbų, tačiau ji nesilaikė susitarimo, ėjo stebėti jo vedamų pamokų.
Bendruomenė ir kolektyvas matė, kad taip vyksta. Ši informacija yra perduota savivaldybei. Aš nebegaliu toliau drastiškomis priemonėmis kovoti su administracija ir mokyklos pavaduotoja.
Geriau pasitrauksiu oriai ir neatsisakysiu savo sprendimų. Aš tik paprašiau mokytojo pasiaiškinti, kodėl jis manęs neinformavo, jog nevedė moksleiviams pamokos, tačiau jis suskubo apie tai pasakoti kitiems mokytojams.
Supratau, kur einama. Toliau nenorėjau ginčytis dėl susidariusios situacijos. Tai žmogus, turintis savo matymą ir įsitikinimus, kurie dažniausiai prasilenkia su vidaus taisyklėmis.
– Tačiau mokiniai būdavo patenkinti jo pamokomis.
– Pamokos – mokytojo ir mokinių kūrybinis santykis. Pastebėjau, kad jis nesilaiko taisyklių. Būdavo, kad moksleiviai išeidavo iš jo pamokų su striukėmis, nors jų griežtai negalima neštis į klases. Jis rūkydavo prie mokyklos tvoros, nors tai daryti uždrausta.
– Ar tiesa, kad jūsų vadovaujamoje mokykloje dirbo keli jūsų šeimos nariai – tėvas, vyras ir dukra?
– Šeimos narius įdarbino laikinoji direktorė. Aš nuo to nusišalinau, kad neįvyktų viešųjų ir privačių interesų konfliktas.
– Vis dėlto ne be jūsų žinios jūsų artimieji ėmė dirbti mokykloje, kuriai vadovaujate?
– Buvo tokia situacija, jog reikėjo pavaduoti. Žmogus, laikinai ėjęs direktoriaus pareigas, ieškojo darbuotojų.
– Ar po šio skandalo mokykloje liks dirbti jūsų artimieji?
– Šie dalykai nesusiję. Tai darbo santykiai, nėra sąlyčio taškų. Jeigu manęs nebelieka darbe, tai dar nereiškia, kad nebeturėtų likti jų. Jie sąžiningai dirbantys žmonės.
– Kaip jus pačią paveikė šis skandalas?
– Kremtuosi dėl mokyklos, kurią prilyginu kūdikiui. Visada stengiausi, kad viskas vyktų gražiai. Būtent dėl to nusprendžiau trauktis. Esu keturių vaikų motina.
Manęs negąsdina išėjimas į niekur, nes viešasis interesas yra gerokai svarbiau. Jei būčiau pakeitusi sprendimą dėl mokytojo atleidimo, būčiau parodžiusi blogą pavyzdį. Juk tada mokiniai manytų, jog dėl gautos pastabos ar blogo pažymio irgi galima palenkti vadovus.
– Kaip manote, ar patys mokiniai nusprendė streikuoti?
– Situacija buvo negraži, šiandien ji stabilizavosi. Mokykla dirbo ir dirbs.
– Likote be darbo. Kokie jūsų artimiausi planai?
– Turiu keturis vaikus, mažiausiam sūnui – septyneri. Daugiausia dėmesio paskirsiu jiems. Žinoma, poilsio irgi reikia.
Per visas atostogas, kiek turėjau, būdavau mokykloje, niekada nepraleisdavau susirinkimų.
