Ką pirmiausia pamanytumėte apie žmogų, kuris jau sovietmečiu išmaišė pusę pasaulio, buvo aplankęs net tokią ir šiais laikais egzotišką šalį kaip Trinidadas ir Tobagas?
Pirmoji mintis būtų: veikiausiai toks asmuo dabar yra klestintis verslininkas. R.Mažuika, sovietmečiu ir pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo su „Žalgirio“ futbolo komanda keliavęs po pasaulį, dabar yra skurdžius ir benamis.
Pasirodė pirmieji pirkėjai
Prie 80-ies artėjantis senolis jau 6 metus su šuneliu Pupeliu glaudžiasi apleistoje „Žalgirio“ futbolo klubo treniruočių ir poilsio bazėje Žolyno gatvės gale.
Gyvena be elektros, vandentiekio, sanitarinių mazgų. Vienintelės jo pajamos – 108 eurų „Sodros“ pensija. Akibrokštas toks, kad griuvena virtusioje bazėje vargstantis benamis vienu metu buvo jos direktorius.
R.Mažuikai nelegaliai čia įsikurti leido sužlugdyto „Snoro“ banko indėlininkai, kuriems 2011 metais buvo priteista „Žalgirio“ bazė.
Bet jis gali netekti ir šio skurdaus prieglobsčio: nors bazė apgriuvusi, ji ir šalia esantis 95 arų sklypas įvertintas 1,5 mln. eurų. Šią savaitę čia pasirodė objektu susidomėję pirkėjai. R.Mažuika šia prasme išskirtinis benamis – gyvena ant prestižinės, aukso vertės žemės.
„Snoro“ nekilnojamasis turtas aukciono būdu pradėtas pardavinėti tik parėjusių metų liepą. R.Mažuika sakė, kad nuo to laiko buvo atvykę daug potencialių pirkėjų, bet apšiurusia baze nė vienas iki šiol nesusigundė.
Milijonu įvertintuose griuvėsiuose įsikūręs benamis treneris tikisi, jog ir šįkart bazės niekas neįsigeis. Todėl, kad šalia jos neįmanomos jokios statybos.
Leido ir vėl uždraudė
2014 metais buvusį „Žalgirio“ bazės stadioną, kurį anksčiau buvo įsigijęs Rusijoje kalėjęs verslininkas V.Kastujevas, Nacionalinė žemės tarnyba leido padalyti į du sklypus. Viename jų leista statyti daugiabučius.
Tačiau į Generalinę prokuratūrą 2015 metais kreipėsi Vilniaus miesto tarybos narys Vidas Urbonavičius ir pareiškė, jog pagal įstatymus šioje vietoje turi būti įrengiamas tik stadionas. Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimu statybų leidimas panaikintas.
R.Mažuika artimų žmonių, kurie jį galėtų priglausti, neturi. Tiesa, Londone gyvena jo nesantuokinė duktė 26 metų Janina, kurią jis ilgą laiką vadino anūke.
Prieš trejus metus apleistoje bazėje be elementarių patogumų, šildomoje krosnele, gyveno ir ji, čia pagimdė pirmąjį vaiką.
Įamžino pergales ir pralaimėjimus
Į beviltišką padėtį R.Mažuiką įstūmė ne žalingi įpročiai, o asmeninės nelaimės ir „Žalgirio“ klubo privatizavimo vingiai. Vilnietis, kažkada aukojęs lėšų Sąjūdžiui, duodavęs pinigų kelionėms Andriui Kubiliui, tada dar eiliniam sąjūdininkui, padėjęs kurti elitinį „Aro“ būrį, senatvėje atsidūrė žemiau skurdo ribos.
„Žalgirio“ futbolo klubo bazė Žolyno gatvėje iškilo R.Mažuikos akyse. Čia jis dirbo 25 metus.
R.Mažuika sporto veteranams žinomas ir kaip išskirtinio talento operatorius – jo filmuotų siužetų analizė padėjo „Žalgirio“ futbolo ekipai skinti pergales auksiniais lietuvių futbolo laikais praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje.
Pakabino A.Guogos nuotrauką
Ir dabar ant būstu tapusios apleistos bazės grindų ir krepšiuose – daugybė seno formato vaizdajuosčių, kuriose užfiksuota visa „Žalgirio“ komandos ir klubo istorija. Tik jos niekam nebereikia. Kaip ir paties trenerio.
Tiesa, seni draugai R.Mažuikos nepaliko. Atveža jam vandens iš Saulėtekio šaltinių, maisto, drabužių, malkų. Skurstančiam treneriui, kiek išgali, nemažai padeda buvęs garsus Lietuvos futbolininkas Tadas Gražiūnas ir kiti sporto pasaulio veteranai. Jam padeda ir „Ekrano“ treneris Valdas Urbonas, buvęs „Žalgirio“ treneris Mindaugas Čepas.
„Nedaug jie tegali padėti, patys vos galą su galu suduria. Futbolo klubai vos kruta“, – teigė R.Mažuika.
Ant jo nušiurusio kambarėlio sienų puikuojasi iš žurnalo iškirpta pokerio lošėjo, verslininko Antano Guogos nuotrauka. Verslininkas per žurnalistę Editą Mildažytę R.Mažuiką yra parėmęs 1 tūkst. eurų.
Pinigais rėmė Sąjūdį
Dabar vos galą su galu suduriantis vilnietis anaiptol ne visada buvo bėdžius. Atgimimo laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais jis dirbo „Žalgirio“ klubo atsakinguoju sekretoriumi, trejus metus buvo ir bazės direktorius. Iki šiol vyriškis saugo banko kvitus, patvirtinančius, kad jis pervesdavo tais laikais dideles sumas (2 tūkst., 1 tūkst., 500 rublių) į Sąjūdžio informacinės agentūros sąskaitą. R.Mažuika prisiminė kartą kitą sušelpęs ir A.Kubilių, anuomet eilinį sąjūdininką, kai jis vykdavo į komandiruotes atgimstančiai Lietuvai svarbiais reikalais.
Kaip toks aktyvus, daug pažinčių turintis žmogus atsidūrė gyvenimo šalikelėje? R.Mažuika apie tai kalba santūriai, sakydamas, jog nemokėjo elgtis su pinigais, juos iššvaistė, nesusitaupė senatvei.
R.Mažuikos bėdos prasidėjo po „Žalgirio“ futbolo klubo bazės privatizavimo. Iki to laiko jis čia legaliai turėjo žinybinį butą kaip ilgametis darbuotojas. Bet „Žalgirio“ klubą ir bazę, siekdamas pigiai įsigyti brangios žemės sklypą, 2006 metais iš Janušo Lopučio įsigijo V.Kastujevas. Kai pastarasis buvo suimtas Rusijoje, naujoji bazės administratorė Aida Dudonienė liepė R.Mažuikai išsikelti.
Naktimis puola narkomanai
Vyriškis kurį laiką nuomojosi butą, bet neužteko pinigų. Grįžęs į Žolyno gatvę jis rado bazę sunaikintą – buvo nupjauti radiatoriai, išjungta elektra. R.Mažuikai labiausiai gaila sunaikinto klubo muziejaus, kuriam jis atidavė daug laiko ir jėgų. Eksponatai kažkur išvežti, dalis jų nuolaužų dar mėtosi ant prišnerkštų grindų buvusios bazės antrajame aukšte.
Tačiau skurdžiumi tapęs treneris yra užgrūdintas. Sąjūdžio laikais R.Mažuika yra patyręs ne vieną pavojingą nuotykį, rizikavęs gyvybe. Vilnietis filmavo tragiškus 1991 metų sausio įvykius, kai okupacinė sovietų kariuomenė puolė Lietuvos televiziją. Jo dėka vaizdajuostę su kraupiais antpuolio vaizdais išvydo Vokietijos lietuvių bendruomenė.
1991 metų rugpjūtį Maskvoje prasidėjus prosovietinių jėgų pučui vienas nepriklausomos policijos kūrėjų Petras Valiukas patikėjo R.Mažuikai parengti konspiracinius butus šalies gynybos vadovams tuo atveju, jei Lietuva būtų vėl okupuota. Viena tokių vietų buvo numatyta kaip tik „Žalgirio“ futbolo klubo bazėje Žolyno gatvėje.
Čia įsikūręs R.Mažuika sakė jau pripratęs prie spartietiškų gyvenimo sąlygų: nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, ligos jo nepuola. Tik praėjusią žiemą buvo susirgęs plaučių uždegimu, gulėjo ligoninėje.
Tačiau senyvam vyrui baugu narkomanų kaimynystės – Antakalnio pušynuose jų knibždėte knibžda.
„Dieną aš jų nebijau, išvaikau pagaliu. Bet kartą naktį jie buvo padegę pastatą, tada pas mane nėščia dukra glaudėsi“, – prisiminė R.Mažuika.
R.Mažuika supranta, kad anksčiau ar vėliau jam teks palikti nelegalų, varganą būstą – „Snoro“ turtas išparduodamas, o pastatas Antakalnyje, nors ir apšiuręs, nekilnojamojo turto plėtotojams – viliojantis kąsnis.
„Nieko nepadarysi, teks eiti į mišką ir pasistatyti palapinę. O žiemą sušalti ir mirti“, – filosofiškai, be panikos gaidelių balse kalbėjo lietuviško futbolo metraštininkas.
