„Kai sužinojome, kad sesuo, pagrandukė, serga vėžiu, tai labai skaudėjo“, – prisipažino Kauno jėzuitų namų vyresnysis. Jis augo šeimoje su penkiais broliais ir seserimis.
Daug metų visa šeima meldėsi už seserį. Mišias už ją aukojo ir A.Gudaitis, ir jo brolis dvynys, taip pat kunigas, jėzuitas Algimantas Gudaitis. Moteris buvo gydoma, praėjo chemoterapijos kursą, tačiau liga nesitraukė.
„Kartą ligoninėje meldžiausi rožinį ir pagalvojau: „Negi Dievas toks primityvus, kad jei sukalbėsiu dar dešimt rožinių, tai seserį pagydys? Negi Dievas toks smulkmeniškas, kad dar dešimt mišių paaukosiu, tada Jis išklausys?“ – svarstymus prisiminė kunigas.
Bemąstant, ką daryti, atėjo išganinga mintis. „Ėmiau dėkoti Dievui už sesers gyvenimą, už 48 jos metus, kad apskritai turėjau seserį, kad kartu praleidome vaikystę. Juk Jėzus gyveno 33 metus ir pakeitė pasaulį“, – pasakojo A.Gudaitis.
Dėkingumas keitė kunigo žvilgsnį ir, sesei mirus, padėjo jam su ramybe išlydėti ją į amžinybę.
Stengėsi nesusijuokti
Kai sesuo buvo pašarvota, A.Gudaitis kaip Balys Sruoga „Dievų miške“ ėmė į viską žiūrėti tarsi iš šono.
„Graži suknelė ir batukai gražūs. Galvoju – tu iš dangaus tai žiūri ir žvengi turbūt – sesė irgi linksma buvo“, – mintis prie karsto prisiminė dvasininkas.
Jis stengėsi nesusijuokti. „Paskui vėl pagalvojau: „Viešpatie, netikiu, kad mano sesuo dabar danguje nusiminusi, plėšosi – tikrai ne, ten ramybė. Tai ką ji tada veikia? Ji šypsosi“, – pasakojo jėzuitas.
Kunigas ėmė nesikoncentruoti į skausmą, netektį, save, bet ėmė stebėti, kas vyksta aplink. „Ateina žmonės, kuriuos seniai mačiau, jie taip pat ateina su savais rūpesčiais. Du broliai kunigai, tai žmonių daug, jie apkabina, mano, kad yra mūsų giminės, pareiškia užuojautą. Norėjosi nusišypsoti“, – prisiminė A.Gudaitis.
Vadino Dievo dovana
Galimybę į netektį pasižiūrėti šviesiai jis vadino Dievo malone ir dovana: „Matau laikinumą, kuris yra tikras – ir šimto sulaukusi sesutė būtų mirusi. Bet tai neatėjo savaime. Meldžiausi. Patikėjau, kad Dievas duoda paguodos, ramybės, jei pradedi melstis, o ne vien priekaištauti, gailėti savęs.“
Kad šviesus žvilgsnis į sunkumus gydo, kunigas buvo patyręs ir anksčiau. Jis augo kaime, labai neturtingoje šeimoje. Kaip pats sako, gėdijosi žmonių, turėjo kompleksų.
Tapęs kunigu seminarijoje labai bijojo viešai pasirodyti ir kalbėti. Mokydamasis Austrijoje, dėl baimių jis lankėsi pas psichologą, taip pat jėzuitą.
„Ne tik religine, bet ir psichologine prasme yra gerai į dalykus, kuriuos sureikšminame, žiūrėti šviesiai. Man patinka posakis „iš tragedijos daryk komediją“, iš to, kas tavo baimė, sukurk istoriją“, – sakė A.Gudaitis.
Tokių istorijų jis turi ne vieną. Keliomis pasidalino ir su lrytas.lt skaitytojais.
Nesėkmes verčia komedijomis
Kai jaunas kunigas išvažiavo mokytis į Austriją, dar sunkiai suprato vokiečių kalbą. Reikėjo rinktis seminarus.
„Pasirinkau – kaip tada supratau – firmų, organizacijų pastoraciją. Per pirmą susitikimą visi dalinomės savo patirtimi. Klausau ir nesuprantu – visi pasakoja apie vyskupus, sutvirtinimus. „Kas čia per organizacijos, kad visos vyskupus turi“, – svarsčiau.
Kai atėjo mano eilė, papasakojau apie katalikiškas organizacijas, kad sovietmečiu daug jų buvo uždrausta. Man paaiškino, kad čia ne firmų, bet sutvirtinamųjų pastoracijos seminaras.
Tuo metu norėjau prasmegti. Jėzuitas ruošiasi tapti naujokų mokytoju, magistru, o pasirinko seminarą, kurio net nesupranta“, – pasakojo A.Gudaitis.
Po 15 metų jam tai – kaip komedija, kurią gali pasakoti juokdamasis.
Dvynio nuotykiai – panašūs
Jo brolis dvynys A.Gudaitis mokydamasis Amerikoje turėjo panašų nutikimą. Dar nelabai mokėjo anglų kalbą. Gavo užduotį parašyti rašto darbą apie „birth control“ (liet. gimdymų kontrolė).
„Jis suprato, kad reikia rašyti apie paukščių (angl. birds) kontrolę“, – šypsojosi jėzuitų namų vyresnysis.
Kai studentai pasikeitė darbais, kad patikrintų vieni kitų darbus, visas būrys ėmė juoktis.
„Brolis parašė apie tai, kaip Žuvintų poste poruojasi paukščiai, kur gandrai skrenda ir taip toliau.
Jau ketino rašyti vyresniajam, kad jį „atsiimtų“ iš Amerikos: „Ką aš čia veikiu?“ O rektorius Bostone Lietuvos jėzuitų vyresniajam rašė: „Mes turime ir daugiau stipendijų lietuvių studentams, atsiųskite jų daugiau“, – brolio nuotykiu dalijosi A.Gudaitis.
Dvasininkas pripažino, kad nesėkmę paversti komedija tuo metu nėra lengva. Bet vėliau pasirodo, kad tai tebuvo smulkmena, arba dėl to tik įdomiau gyventi.
„Iš to gimsta gyvenimo turinys, gali rašyti knygą, ateina patirtis“, – pasakojo kunigas.
Siūlė žiūrėti į Kristų
Jis drąsino žmones sunkiose situacijose melstis ir ieškoti Dievo šviesos – juk kas prašo, gauna, o beldžiančiam atidaroma.
„Mirtis ir kančia nėra gėris. Kai žiūrime į kryžių, tai Dievas išaukština ne kančią, bet meilę. Žiūrėdamas į blogį ir ten žmogus atranda mylintį Dievą. Kristaus kančia ir mirtis leidžia į bet kokį blogį žiūrėti ne kaip į neviltį, bet su mintimi: „Ką aš toliau tame darau?“ – pasakojo dvasininkas.
Netektį išgyvenančius A.Gudaitis drąsino liūdesyje ieškoti vidinės ramybės.
