Kas lemia tokius klimato pokyčius? Kokių orų Lietuva ir pasaulis gali tikėtis artimiausioje ateityje?
Apie kontrastingus gamtos reiškinius „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentu dr. Gintautu Stankūnavičiumi.
– Lietuvoje sausis pasižymėjo itin šaltomis naktimis, vasaris – temperatūrų skirtumais, dalyje šalies iškrito įspūdingas sniego kiekis. Kaip vertinate praėjusią žiemą Lietuvoje?
– Tokių žiemų kaip ši praėjusį dešimtmetį pasitaikė net kelios, pavyzdžiui, 2010–2013 m. žiemos buvo pusiau šiltos, pusiau šaltos. Šįkart gruodis buvo kiek šiltesnis už normą, sausis – šaltesnis, bet arti normos, o vasaris – vėsesnis.
Retai nutinka, kad ištisa žiema išlaikytų vieno temperatūros ženklo būseną. Bet archyvuose galima rasti, kad 2002–2003 m. ir 2009–2010 m. žiemos buvo visai šaltos. O itin šalta ir labai ilga buvo 1995–1996 m. žiema – truko nuo lapkričio vidurio iki balandžio vidurio.
– Lietuvoje šią žiemą daugiausia kritulių iškrito Pietryčių, Pietų, Šiaurės Rytų Lietuvoje. O vakarinėje šalies dalyje sniego nebuvo itin daug. Kodėl taip nevienodai?
– Sniegą Pietų ir Rytų Lietuvoje lėmė net keli Viduržemio jūros ciklonai, keliaujantys į šiaurės rytus. Jie neša gerokai daugiau vandens garų negu Atlanto ciklonai, nes Viduržemio jūros vandens paviršius šiltesnis.
Daug sniego iškrito ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Rusijos šiaurės vakarinėje dalyje.
Tai teritorija nuo Pskovo, Naugardo, Maskvos iki Jaroslavlio ar Komijos, kur jau žiemos viduryje sniego storis siekė 50 cm. Be to, šiaurėje žiemą atlydžių pasitaiko retai, tad sniegas nuolat kaupiasi.
Bet neįmanoma nuspėti tikslios Viduržemio jūros ciklono, kurio skersmuo labai mažas, trajektorijos. Užtenka apsirikti 100 km į šoną – ir jokio sniego nebus, tik šaltis. Štai sausio pabaigoje per Lietuvą keliaujant tokiam ciklonui rytinei mūsų šalies daliai kliuvo daug sniego, o šiek tiek toliau į rytus tebuvo lijundra ir lietus.
Taigi dalyje Lietuvos susidūrus iš pietų atkeliavusiam ciklonui ir šaltam poliariniam orui iš šiaurės iškrito didelis kiekis sniego.
– Nors šalčio rekordai Lietuvoje nebuvo pasiekti, atrodė, kad žiema – itin šalta ir ilga.
– Esame ir pamiršę šaltas žiemas, ir pripratę prie šiltesnio klimato. Bet šaltojo laikotarpio terminę struktūrą lemia trys veiksniai.
Vienas jų – vidiniai atmosferos svyravimai, kurių ciklas yra 5–7 metai. Taip pat ir Saulės aktyvumo ciklas, pasikartojantis kas 11 metų, kai šaltos žiemos pasikartoja aktyvumo didėjimo fazėje. Kadangi 2019 m. buvo pasiektas minimumas, dabar Saulės dėmių skaičius didėja, todėl Europoje ir Šiaurės Amerikoje dažniau pasitaiko šaltų žiemų.
Trečias veiksnys yra sudėtinis. Jei poliarinėje stratosferoje šiaurės pusrutulyje ilgai laikosi anomalijos, per 30–40 parų procesai ima veikti ir apatinius atmosferos sluoksnius. Tą prasiskverbimą nulemia Žemės sukimasis – visa poliarinė ir vidutinių platumų atmosfera žiemą sukasi prieš laikrodžio rodyklę į tą pačią pusę, vasarą – į priešingą. Jeigu sūkurys sutrinka ir atsiranda daug mažų sūkurių prie Šiaurės ašigalio, tas trikdys po truputį ima leistis žemyn – tai užtrunka apie mėnesį arba ilgiau. Tačiau taip nutinka ne kasmet.
Dar vienas veiksnys – vandenynas. Jis turi didelę terminę inerciją – tiek Šiaurės Atlantas, tiek Ramiojo vandenyno šiaurinė dalis yra arčiausiai poliarinio regiono. Būtent šiose dalyse formuojasi vandenyno paviršiaus anomalijos. Jeigu teigiama anomalija siekia bent kelis laipsnius, daugiau šilumos ir vandens garų patenka į atmosferą ir ima veikti slėgio lauką.
Žiemą vandenynas labiausiai paveikia atviras jūras poliariniame baseine – Barenco, Norvegijos, kartais ir Karos jūrą, kuri iki pat sausio būna neužšalusi. Tad belieka įsivaizduoti – oras apie minus 30 laipsnių, vanduo – apie minus 1 laipsnį, į atmosferą patenka didžiuliai šilumos kiekiai ir sutrikdo vidutinę pernašą, kuri mums įprastai garantuoja vidutinį klimatinį pasiskirstymą.
Taigi nuspėti, kokios bus žiemos, negalima. Bet tikėtis – taip.
– Žiemos vargus šįmet išgyveno daug kraštų. Neįprastai gausiai prisnigo aplink Maskvą, rekordiniai šalčiai sukaustė Šiaurės Ameriką iki pat Teksaso. Kodėl šie regionai patyrė tokias anomalijas?
– Tikėtina, kad buvo sutrikdyta žiemos metu vyraujanti platuminė vakarų-rytų oro masių pernaša visame pusrutulyje ir įsijungė meridianinė – šiaurės-pietų ir pietų-šiaurės krypčių. Kai ji sutrikdoma, atsiranda galimybė oro pernašai išilgai dienovidinio.
Šią žiemą Šiaurės Amerikoje tai buvo oro masių pernaša iš šiaurės į pietus. Vyko didžiulė oro masių apykaita tarp skirtingų platumų, kai šaltas oras Kanadoje buvo pastumtas į žemyno pietus ir maždaug per savaitę pasiekė subtropikus, net palietė tropikus.
Giliai į tropikus ta šalta oro masė įsiveržti negali, tačiau sausumos dalį atvėsino greitai, paveikė net ir Meksikos įlanką – vandens temperatūra nuo 20 laipsnių per savaitę nukrito iki 14 laipsnių.
Europoje šalčiui patekti iš šiaurės į pietinę žemyno dalį yra kliūčių – tai Alpės, Apeninai, Balkanų, Kaukazo kalnai, todėl vientisa didžiulė šalto oro masė negali nekliudoma nukeliauti į pietus.
– Ar klimato prognozių žemėlapiuose buvo numatyta, kad ši žiema bus šalta, o kai kur Šiaurės pusrutulyje net anomaliai šalta?
– Dar lapkritį amerikiečių mokslininkai skelbė, kad pietinės JAV valstijos – Teksasas, Arizona, Kanzasas žiemą bus sausos.
Vėliau „Copernicus“ programoje skelbiamose 8 prognozių centrų pateikiamose įžvalgose vienintelis Japonijos meteorologijos agentūros centras numatė Europai sausį ir vasarį šaltesnius už normą.
Tuo metu kiti tikėjosi šiltesnių ir net labai šiltesnių už daugiametę normą žiemos mėnesių.
– Kai pas mus žiema, Pietų pusrutulyje – vasara. Kokie reiškiniai užklupo Pietų Ameriką, Australiją, Afrikos pietinę dalį?
– Pietų pusrutulio šalyse nuo gruodžio iki vasario skelbta apie sausras, tačiau jos buvo ne didelės. Stichinio masto gaisrų arba sausrų nepasitaikė nei Bostvanoje, nei Pietų Afrikos Respublikoje. Mozambike ar Madagaskare nebuvo intensyvių tropinių ciklonų.
Šie procesai susiję su Ramiojo vandenyno tropinėje dalyje esančiomis fazėmis, kurios stipriai veikia pasaulinį klimatą.
Tai „El Nino“, kai staiga pašiltėja Ramiojo vandenyno dalis nuo Pietų Amerikos į vakarus, ir „La Nina“, kai ta pati vandenyno dalis pašaltėja. Šiemet buvo fiksuota nestipri „La Nina“ fazė.
– Kokia situacija Arkties regione, pavyzdžiui, Grenlandijoje? Koks yra ledo storis, sniego danga?
– Sniego storis ir jo išplitimo riba Sibire normali: pasiekė Mandžiūriją, Šiaurės Korėją ir netgi Pietų Korėją. Kelios sniego bangos nusirideno net iki Turkmėnijos ir Irano sienos.
O ledo kiekis Šiaurės pusrutulyje rekordiškai mažas. Prieš tai rekordiniai metai buvo 2012-ieji. Tikėtina, kad jei ateinančią vasarą stipriau sušils, nutirps dar daugiau ledo. Blogiausia, kad per vasarą nutirpsta ilgalaikio ledo dalis ir atsinaujina tiktai sezoninis, vienmetis. O Arktyje labai svarbus daugiametis ledas, kuris storas, tačiau kasmet jo vis mažėja.
Tuo metu Antarktidoje ledo danga laikosi stabiliai. Todėl, kad Pietų pusrutulis vienalytiškesnis, didelę dalį vidutinių platumų užima Pietinis vandenynas, srovės ir vėjas tolygiai perskirsto šilumą vandenyno paviršiuje.
Šiaurės pusrutulyje yra dideli žemynai, kurie vasarą labiau įšyla. Tuomet ir upės išneša daugiau šilto vandens į Arktį. Taigi šiltesni vasaros sezonai labiau paveikia tą pusrutulį, kuriame yra daugiau sausumos.
– Girdima abejonių, kad nėra jokios klimato kaitos – štai kokia šalta žiema šiemet užklupo. Kokie yra klimato šiltėjimo požymiai ir pasekmės?
– Yra keletas paprastų atsakymų į tokius teiginius. Vienas jų – pavasario potvyniai, kurie mūsų šalyje jau nebūdingi. O anksčiau buvo normalu sulaukti potvynio balandžio mėnesį.
Kitas dalykas – ledas ant upių ir ežerų susidaro ne kiekvienais metais. O jei ir susidaro, nutirpsta jau kovo pradžioje. O anksčiau ledo ežeruose nelikdavo tik balandį. Taip pat ir Kuršių mariose.
XX a. pabaigoje dvi trys žiemos būdavo su nuolatine sniego danga ir tik viena – be jos. Dabar kas antra žiema beveik besniegė, tokia pat situacija ir dėl įšalo.
30 laipsnių šaltis pasitaikydavo kas antrą ar trečią žiemą, ypač Rytų Lietuvoje. Dabar tokia temperatūra nebeužfiksuojama.
Taigi šaltasis laikotarpis keičiasi. Žinoma, negalima sakyti, kad kasmet vis labiau šiltėja – tam tikri temperatūros svyravimai yra ir jie išliks.
Kalbant apie šiltąjį metų laiką, vis dažniau pasitaiko pavasario sausros. Todėl, kad žiemą nėra sniego, polaidis ankstyvas, greičiau prasideda augalų vegetacija. Jei sausesnis laikotarpis užtrunka, sausra prasideda ne vasaros pabaigoje, o jau pavasarį, gegužės mėnesį. Pastaraisiais metais taip buvo net kelis kartus iš eilės.
Na, ir vasaros karščiai bei liūtys – kuo šiltesnis oras, tuo daugiau vandens garų jis gali savyje išlaikyti. Tai reiškia, kad šiltesniame klimate liūtys būna smarkesnės.
– Pastaroji žiema Lietuvoje pasižymėjo ne tik šalčiais. Vasario 25-osios šilumos rekordas pasiektas Kybartuose – 15,9 laipsnio. O absoliutus vasario rekordas užfiksuotas 1990-ųjų vasario 21-ąją – 16,5 laipsnio. Tad itin šiltų žiemų pasitaikydavo ir prieš daugiau nei tris dešimtmečius.
– Apie 1990-uosius maždaug 5 žiemos buvo anomaliai šiltos arba ištisai, arba jų dalis buvo šilta, dalis šalta. Tačiau vėliau atėjo šaltasis laikotarpis.
Tai buvo pirmas perspėjimas, kad prasidėjo didesni pokyčiai.
Tais laikais, remiantis vokiečių mokslininkų duomenimis, buvo rašoma, kad stiprūs vėjai žiemą, kurių anksčiau nebūdavo, išjudino Arkties ledus, padidino jų išnešimą į vidutines platumas.
O dabar tie procesai vyksta iš inercijos, ypač Grenlandijoje. Nutirpsta vis daugiau pakrančių, atsiveria vis daugiau akmeninio paviršiaus, vis daugiau saulės energijos įgeriama ir susidaro uždaras klimato šiltėjimo ratas.
– Kokių klimato reiškinių Lietuvoje galima tikėtis šį pavasarį ir vasarą pagal dabartinius duomenis?
– Remiantis įvairių prognozių centrų informacija, tikėtina, kad pavasaris ir vasara bus artimi normai. Temperatūros, slėgio ir kitų parametrų norma kol kas skaičiuojama pagal 1981–2010 m. vidurkį.
Kai 2020 m. duomenys bus galutinai apdoroti, klimatinė norma persislinks nuo 1991 m. iki 2020 m. Tad ir nuokrypiai skirsis.
O pasakyti, kokia bus vasara – šalta ar šilta, sausa ar šlapia, neįmanoma. Bent jau žinoma, kad po šios žiemos neturėsime staigios sausros.
– Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau pasitaiko viesulų. Ar tai tik dėl to, kad šiais laikais daugybė žmonių filmuotais vaizdais dalijasi internete, ar jų iš tiesų dažnėja?
– Taip, žmonės juos dažniau fiksuoja. Žinoma, to stichiškiausio viesulo, kuris buvo 1981-ųjų gegužę Širvintose, iki šiol dar nė vienas nepasiekė. Bet smulkių viesulų gali daugėti dėl šiltėjančio klimato.
Viesului susiformuoti reikia energijos, kurią sudaro šiltesnis oras ir vandens garai. Amerikoje tie viesulai galingesni, nes ten veikia kitokios jėgos – iš Meksikos įlankos išeinanti oro masė būna labai drėgna, šilta ir nepastovi.
Kai ji ties Kanzasu sutinka santykinai vėsią ir sausą oro masę iš Kanados, susidaro labai geros sąlygos viesulams susidaryti.
Lietuvoje šiltuoju metų laiku gali formuotis stipresnės perkūnijos, dažnesnės ir galingesnės liūtys. Aplink didžiuosius miestus tie ekstremalūs reiškiniai gali būti dar stipresni – urbanizuotose teritorijose nuo dirbtinių dangų susidaro papildoma šiluma, kuri veikia oro srautus ir konvekcinių debesų formavimąsi.
