„Tikrasis žvynbaravykis – išskirtinės išvaizdos grybas, augantis plačialapiuose miškuose derlingame dirvožemyje. Dygsta liepos – spalio mėnesiais, pavieniui arba grupėmis. Kepurėlė 4–12 cm skersmens pilkai rudos ar juodos spalvos padengta stambiais žvynais.
Perpjautas iš pradžių parausta, vėliau pajuoduoja. Dar vienas išskirtinis bruožas – jaunas grybas turi savotišką apvalkalą jungiantį kotą su kepurėle, kuris grybui augant atsiskiria ir lieka kaip žiedas ant grybo koto“, – pasakojo Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Vaidas Leonavičius.
Šį retą grybą visiškai atsitiktinai, begrybaujant atrado Ignutė Teiberienė-Radionovaitė – sertifikuoto ekologinio ūkio savininkė, kuri tik neseniai atsikėlė gyventi į Sūduvos kraštą. Pašnekovė teigė, kad yra itin patyrusi grybautoja, mėgstanti ne tik grybauti, bet ir fotografuoti keistesnes grybų rūšis.
Grybautoja su nekantrumu laukė ir šių metų grybavimo sezono pradžios, tad įsivyravus palankioms oro sąlygoms bei esant pakankamam drėgmės kiekiui miškuose išsiruošė į Vištyčio regioninio parko miškus. Moters lūkesčiai pasiteisino – miškuose jau karaliavo pirmos kategorijos grybai.
„Paėjus link seno kirtimo viena vieta pasižymėjo itin didele gausa baravykų. Pakreipus žvilgsnį kairėn pusėn dėmesį patraukė į jauną žvynabudę panašus grybas. Bet tai buvo tik kelių sekundžių mintis. Priėjus artyn supratau, kad dar niekada tokio grybo nesu mačiusi.
Jausmas buvo toks, kad ne grybą matau, o grybą ir gyvatę vienu metu. Grybas atrodė mistiškai. Smalsumo vedama apžiūrėjau grybą iš visų pusių, bet paliesti nekilo noras“, – pasakojo grybautoja I. Teiberienė-Radionovaitė.
Kadangi nustatyti grybo rūšies nepavyko, todėl moteris nusprendė neįprasto grybo fotografija pasidalinti vienoje iš socialinio tinklo „Facebook“ grybautojų grupių. Netrukus paaiškėjo, kad radinys – itin retas ir saugomas grybas, Lietuvos sengirių reliktas. Radinį patvirtino ir mikologų draugija.
„Kitą dieną nuskubėjau atgal į tą pačią vietą, kurioje radau daugiau nei 20 vnt. šių tikrųjų žvynbaravykių. Savo išvaizda jie buvo mažiau pastebimi ir ne tokie išskirtinai gražūs, kaip pirmasis atkreipęs mano dėmesį. Kitomis dienomis ir kitose vietose vėl tęsiau baravykų medžioklę, kurių metu žvynbaravykių rasdavau apsčiai daug. Tikiuosi, kad šis iki šiol nematytas gražuolis ilgam apsistos mūsų miškuose“, – pridūrė I. Teiberienė-Radionovaitė.
„Dėkojame Ignutei Teiberienei-Radionovaitei už šio puikaus radinio informacijos pasidalinimą su mūsų direkcija, labai kviečiame visus gamtos bičiulius radusius saugomas rūšis pranešti saugomų teritorijų specialistams, taip duomenys bus tinkamai suvesti saugomų rūšių sistemoje ir pasitarnaus mokslui“, – sako Vaidas Leonavičius Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Vaidas Leonavičius.
