„Lietuvoje dažnai priimama pozicija, kad problemos su vandeniu nėra. Nei ūkininkai, nei namų ūkiai su tuo nesusiduria, tačiau pasaulyje problema yra labai didelė. Vandens trūkumas didėja dėl per didelės paklausos, netinkamo valdymo, klimato krizės, bioįvairovės nykimo ir taršos.
Vanduo yra mūsų, būsimų kartų ir dabartinių sveikatos bei energijos krizių prevencijos sprendimo pagrindas. Žemėje galima naudoti vos 1 proc. joje esančio vandens, bet net ir žinant tai, vanduo yra eikvojamas, teršiamas, absoliučiai netinkamai valdomas“, – Žinių radijo laidoje „Gyvenu Europoje“ sakė eurokomisaras Virginijus Sinkevičius.
2,2 milijardai žmonių neturi galimybės gauti saugaus geriamojo vandens. 40 proc. pasaulio gyventojų gyvena vandens trūkumo paveiktose vietovėse. 80 proc. pasaulio nevalytų nuotekų patenka tiesiai į aplinką. Pasak V. Sinkevičiau, jei nebus imtasi reaguoti į šias problemas, iki 2030-ųjų pusė pasaulio gyventojų patirs didelį vandens trūkumą.
Jungtinių Tautų konferencija rengiama po didžiulės pertraukos. Tai pirmas kartas per pusę amžiaus, kai konferencija yra dedikuota vandeniui ir jo išsaugojimui.
„Tai rodo, kad problema vis labiau didėja, net ir Europoje. Man pačiam teko lankytis Ispanijos, Graikijos, Portugalijos regionuose, kur tas trūkumas jau yra jaučiamas. Taip pat jis jaučiamas ir Prancūzijos pietiniuose regionuose. Vizija bus nukreipta į tai, kad iki 2050 metų visuomenė taptų atspari vandens trūkumui. Europos Sąjungos prioritetai bus prieiga prie saugaus geriamojo vandens ir sanitarinių sąlygų užtikrinimas.
Norime, kad tai taptų ne prabanga, bet fundamentali žmogaus teisė. Taip pat vandens ekosistemų apsauga ir jų atkūrimas, kuris prisidės prie tvaraus vystymosi, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos, ypač akcentuojant labiausiai pažeidžiamus regionus.
Svarbu ir integruotas požiūris į vandens išteklių valdymą visuose sektoriuose, nes šiandien susikalbėjimo nėra. Iš patirties galiu pasakyti, kad šalys tik priremtos prie sienos su šiomis problemomis, pradeda racionaliau galvoti, kaip vis dėlto valdyti tuos vandens resursus. Kitais atvejais vanduo yra švaistomas“, – nurodė V. Sinkevičius.
Svarbu ir mokslinių inovacijų tobulinimas, dalinimasis žiniomis, viešos ir privačios investicijos, jų pritraukimas. Taip pat ir efektyvus vandens valdymas, pakartotinis vandens naudojimas pramonėje, energetikoje, žemės ūkyje.
Eurokomisaras pastebi, kad pietinės Europos Sąjungos valstybės tai jau taiko, tačiau neišvengiamai to imtis turi visa Bendrija, nes kai kurios upės teka per kelias valstybes, o šalių veiksmai gali lemti, kad kaimyninėje valstybėje ištuštės šuliniai.
„Man tenka spręsti problemą tarp Moldovos, Ukrainos ir Rumunijos, kur dėl energetikos sprendimų vienoje iš šalių ištuštėjo šuliniai. Čia reikalingas labai stiprus bendradarbiavimas“, – kalbėjo V. Sinkevičius.
Nors didžioji dalis įsipareigojimų, kuriuos iki 2030-ųjų bandys pasiekti Europos Sąjunga, liečia tik Bendrijos gyventojus, visgi karinių konfliktų metu daugelis kitų šalių nukenčia nuo vandens infrastruktūros objektų gadinimo. Europos Komisijos narys teigia, kad labai dažnai taikiniais tampa vandens valymo įrenginiai, taip didinant spaudimą žmonėms neturėti prieigos prie švaraus vandens.
Tarša tuomet išsilieja ir į upes, o pasekmės būna ilgalaikės. Europos Sąjunga sieks apsaugoti tokius infrastruktūros objektus. „Mes jau remiame geresnę prieigą prie vandens ir sanitarinių paslaugų, ypač Afrikoje. Jau dabar bendrija padeda per 70 milijonų žmonių visame pasaulyje turėti geresnę prieigą.
Dar šią vasarą įgyvendinome pakartotinio vandens naudojimo reglamentą žemės ūkio drėkinimui. Tai taip pat yra vienas iš kertinių punktų, kalbant apie mūsų įsipareigojimus Jungtinių Tautų darbotvarkei, nes žemės ūkiui vanduo yra labai svarbus, ypač pakartotinis vandens naudojimas, deja, daugelyje šalių tam nėra galimybių, čia mes norėtume remti valstybes, kad jos turėtų galimybes išvalyti vandenį ir jį naudoti pakartotinai“, – nurodė V. Sinkevičius.
Svarbu pabrėžti, kad viena Europos Sąjunga negali užtikrinti geresnės pasaulio ateities vandens klausimais. Prie šių įsipareigojimų anksčiau ar vėliau turėtų prisijungti kitos didžiosios valstybės, Jungtinės Valstijos, Kinija, Rusija, tačiau dėl pastarosios kyla abejonių.
„Rusija yra visiškai izoliuota ir nėra vilties, kad ji gali sėdėti kaip lygiavertė partnerė, vykdydama genocidą prieš ukrainiečių tautą. Tokios yra pasekmės, kurias jie turi jausti ir tarptautinėje erdvėje, nepaisant labai svarbių susitarimų“, – sakė eurokomisaras.
Prieš porą savaičių buvo pasiektas susitarimas dėl pirmosios tarptautinės atvirosios jūros apsaugos sutarties. Tai – istorinis susitarimas. Pasak V. Sinkevičiaus, būtent šis pavyzdys rodo, kad sutarimas įmanomas ir be Rusijos.
Svarbiausias vaidmuo vandens klausimu tenka G20 šalims, valstybėms, kurios turi lėšų, savo vystymo programas, o kai kurios jų ir didžiulių iššūkių, kalbant apie vandenį ir prieigą prie sanitarinių sąlygų.
„Šiai Jungtinių Tautų konferencijai pirmininkauja Nyderlandai ir Tadžikistanas. Tai vėlgi, itin svarbi partnerystė, nes Nyderlandai imasi lyderystės Europoje, o Tadžikistanas – Azijoje. Tadžikistanas yra viena iš tų valstybių, kurios susiduria su didžiausiais iššūkiais, kalbant apie prieigą prie vandens. Taigi, manau, jų pirmininkavimas gali labai smarkiai padėti. Kalbėjau ir su kolegomis. Aktyviai dirbame su Egiptu, neformaliu Afrikos valstybių lyderiu, ieškome bendro projekto, kurį galėtume konferencijos metu pristatyti. Afrikos valstybės yra pažeidžiamiausios ir klimato kaitos pasekmes jaučia labiausiai“, – nurodė V. Sinkevičius.
Svarbus išlieka ir Kinijos vaidmuo. Pasak eurokomisaro V. Sinkevičiaus, maloniai nustebino Kinijos pirmininkavimas klimato konferencijoje, COP15 Monrealyje.
Kinija parodė lyderystę ir padėjo susitelkti. Ši šalis labai dažnai kalba G-77 priekyje ir užduoda toną, kuria linkme ir kokiomis sąlygomis pasukti. Kinija atvėrė duris, kad Arabų šalys nebesiskaitytų besivystančiomis valstybėmis, žiūrint į 1992 metų statistiką, bet kad jos jau gali ir finansuoti įvairius projektus. Šis durų pravėrimas buvo labai svarbus žingsnis.
„Matome artėjantį COP28, kuris vyks Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Yra daug kritikos, nes visi žino, kaip finansuojamas Arabų pusiasalio ekonominis gyvybingumas. Tai yra nafta, iškastinis kuras, Katare – dujos. Tačiau, vien tai, kad jie leidžiasi į diskusijas ir ieško būdų rodo lūžį, nes visi puikiai supranta, kad judame dekarbonizacijos link. Kai kurios šalys juda sparčiau, bet tai vyksta.
Jie turi rasti galimybių ir tai jie ir daro. Tai yra labai sveikintina. Tai dar labiau sustiprina mūsų darbotvarkę, nes kalbant tiek apie Jungtinių Tautų prieigos prie švaraus vandens programą, tiek apie Jungtinių Tautų maisto programą, jos reikalauja labai daug lėšų ir didelio pasaulinio susitelkimo. Labai svarbu, kad tos šalys, kurios 1992 metais dar buvo besivystančiųjų gretose, dabar jau pasiekė didžiulį ekonominį progresą ir gali prisidėti prie problemų sprendimo“, – Žinių radijo laidoje „Gyvenu Europoje“ kalbėjo Europos Komisijos narys V. Sinkevičius.
