Jo teigimu, šio švenčių atributo reikėtų atsisakyti, nes absoliučiai visi paleisti balionai galiausiai kažkur nusileidžia, tik jų atliekas labai retai kas surenka.
Kartu aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį ir į dangaus žibintus. Pirmiausia, viena žibinto dalis – metalinis rėmelis, kuris nesudega ir taip pat tampa atlieka. Be to, visada išlieka rizika, kad žibintas užges ne danguje – degdamas jis gali nukristi į išdžiūvusią pievą, mišką, lauką, galų gale ir ant pastato stogo ir sukelti gaisrą. Ypač tai aktualu dabar, kai šalyje vyrauja karšti orai ir ugnis gali išplisti neįtikėtinai sparčiai – užtektų vienos žiežirbos.
„Balionų likučių daugybė upėse, ežeruose, miškuose, jūrose – visur. Dar blogiau, kad šios atliekos patenka į gyvūnų organizmą – supainioję su maistu, balionų likučių prisiėda ir vandens gyvūnai, ir paukščiai. Pavyzdžiui, mokslininkai sako, kad jūroje plaukiojantys sprogę balionai vėžliams primena medūzas, o mažesni gabaliukai – pintis (povandeninius bestuburius ryškiaspalvius gyvūnus), kuriais vėžliai ir minta. Tad nenuostabu, kad prisiėdę atliekų vėžliai galiausiai žūsta“, – pasakoja M.Šulga.
Kalbant apie balionus, reikia priminti, kad jie gaminami iš plastiko. Taigi, kaip bet kuri plastiko rūšis, balionai niekada nesuyra, tik ilgainiui skyla ir tampa mikroplastiku.
Mikroplastikas – tai mažos (0,1 µm–5 mm) plastiko dalelės. Skaičiuojama, kad 60–80 proc. jūrinių šiukšlių ir sudaro būtent plastikas. Jau prieš keletą metų Europos Komisijos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad daugiausia mikroplastiko dalelių į maistą patenka iš vandenynuose sugautos žuvies ir jos produktų. O Jungtinių Tautų duomenimis, vandenynuose gali būti 51 trilijonas tokių dalelių.
„Mikroplastikas lengvai pasklinda aplinkoje, todėl tarša juo – vis didesnė problema. Be to, jis skyla į tokias mažas daleles, kad gali patekti net į zooplanktoną, kirmėlių, moliuskų, austrių organizmą. Taigi tokiu būdu mikroplastiko dalelės atsiduria mitybos grandinėje, tarkim, didesni jūros gyvūnai, misdami mažesniaisiais, kartu praryja ir mikroplastiką. Galiausiai jis patenka ir į mūsų organizmą, pavyzdžiui, valgant jūrų gėrybes“, – sako M.Šulga.
