Disertacijos apie baltuosius gandrus autorės teigimu, norint, kad šalyje gandrų nemažėtų, svarbu ne tik naudoti kuo mažiau chemikalų, bet ir prižiūrėti lizdavietes. Pavyzdžiui, ant stulpų ar namų stogų iškelti specialias platformas, genėti medžių šakas ir žeminti pačius lizdus.
– Kokia gandrų padėtis Lietuvoje? Ar jų nemažėja?
– Per 16 metų, nuo 1994–2010 m., gandrų populiacija Lietuvoje išaugo beveik dvigubai. Galbūt 1994 m. apskaita nebuvo itin tiksli, yra tam tikra paklaida, bet populiacija tikrai labai išaugo. Be abejo, tai lėmė pagerėjusios mitybos sąlygos, kai Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, imta naudoti mažiau pesticidų ir trąšų. Galime tik džiaugtis, kad šalyje yra daug gandrų, nes tai parodo, jog gyvename pakankamai sveikoje aplinkoje.
– Kokie buvo Jūsų darbo tikslai? Ką tyrėte?
– Tikslų buvo labai daug. Pirmiausia buvo nuspręsta nustatyti, kokie veiksniai lemia gandrų buvimą ar nebuvimą tam tikrose vietose. Taip pat – kokie veiksniai daro įtaką baltojo gandro perėjimo sėkmingumui. O iš tų dviejų didelių grupių išsirutuliojo daug mažesnių klausimų, pavyzdžiui, kokios grėsmės kyla skirtingose lizdavietėse, kokias lizdavietes gandrai dažniausiai renkasi. Buvo nustatyta, kad per minėtą 16 metų laikotarpį baltieji gandrai pradėjo intensyviai įsisavinti naują lizdavietę – elektros oro linijų atramas. 1994 m. ant elektros stulpų buvo tik 13 proc. Lietuvoje perinčių gandrų lizdų, o 2010 m. jau beveik pusė jų buvo įsikūrę ant elektros oro linijų atramų.
Tai baltajam gandrui turėjo ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Geras dalykas tas, kad ši lizdavietė sunkiai prieinama žinduoliams, plėšiantiems lizdus, todėl padidėjo baltojo gandro perėjimo sėkmingumas – daugiau jauniklių sėkmingai užauga ir palieka lizdą. Tačiau lizduose, sukrautuose ant elektros laidų, padidėja gandrų, ypač jauniklių, žūčių tikimybė. Taip pat vienas iš neigiamų aspektų tas, kad lizduose, sukrautuose tiesiai ant elektros oro linijų atramų, laidų, perėjimo sėkmingumas dėl elektromagnetinio lauko mažesnis.
Tarkime, perėjimo sėkmingumas lizduose, sukrautuose tiesiai ant laidų, mažesnis nei ant stulpų, kurių elektros bendrovės nebenaudoja. Lizduose, kurie pakelti ant specialios platformos apie metrą virš oro linijų, perėjimo sėkmingumas yra pakankamai aukštas ir daug didesnis negu lizduose tiesiai ant laidų.
– Tokios platformos jau naudojamos ir Lietuvoje?
– Taip, jos naudojamos jau keletą metų. Nustatyta, kad beveik pusė Lietuvoje perinčių gandrų yra įsikūrę ant žmonių iškeltų platformų. O specialių platformų dabar yra apie 5 tūkstančius.
– Ar tiek pakanka?
– Be abejo, norėtųsi, kad būtų daugiau, bet viskas susiję su finansais. Elektros bendrovės stengiasi padėtį taisyti, platformas kelia ir už savas lėšas. Buvo ir europinis projektas. Vis dėlto tiek, kiek reikėtų, dar nėra, nes problemų turi ne tik paukščiai, perintys ant elektros laidų, bet ir bendrovės. Ant eksploatuojamų oro linijų negali būti jokio pašalinio objekto, o baltojo gandro lizdas yra gana didelis, nes šis paukštis į savo lizdą grįžta daug metų ir kiekvieną sezoną jį papildo lizdine medžiaga. Didelis lizdas, ypač permirkęs per liūtis, gali sverti apie dvi tonas. Kai tokio dydžio ir svorio lizdas yra tiesiai ant laidų, neretai laidai trūksta ir sutrikdo elektros tiekimą. Todėl, iškėlus specialią platformą, baltojo gandro lizdas įgauna tvirtą pagrindą, o gandras gali sėkmingai perėti daugelį metų.
– Minėjote, kad beveik pusė gandrų lizdus suka ant elektros stulpų, ant pastatų – 9 proc., medžiuose – 21 proc., vandens bokštuose – 9 proc., ant kitų stulpų – 12 proc. Kodėl gandrai renkasi būtent elektros stulpus?
– Pagrindinė priežastis ta, kad trūksta tinkamų lizdaviečių, pavyzdžiui, lizdavietės, sukrautos medžiuose, labai apleistos. Tarkime, 1994 m. beveik pusė gandrų lizdų buvo sukrauta medžiuose, o dabar – ant elektros linijų stulpų. Anksčiau žmonės, iškėlę specialias platformas medžiuose, beveik kiekvieną pavasarį, prieš perėjimo sezoną, lizdavietę atnaujindavo, o dabar kaimas apmiręs, likę seni žmonės nebepajėgia įlipti į medį ir sutvarkyti, todėl lizdavietė apauga medžių šakomis.
Baltasis gandras yra stambus paukštis, jo ištiestų sparnų ilgis – apie 1,5 metro, todėl, kad galėtų priskristi, jam reikia atviros lizdavietės. Prie apaugusios šakomis lizdavietės gandras nebegali priskristi, todėl ją meta ir ieškosi atviros vietos. Šiuo metu daug žmonių vis dar įrengia lizdavietes ant specialių stulpų, bando pritraukti gandrus, bet, kad perinčių gandrų poreikiai būtų patenkinti, to nepakanka.
– Tenka matyti, kad ir ant namų stogų dar yra nemažai gandralizdžių.
– Taip, ant namų stogų vis dar peri nemažai gandrų, tačiau ir čia yra problemų. Jei lizdas sukrautas tiesiai ant pastato stogo, kiekvienais metais jis vis didėja, po juo kaupiasi drėgmė, o stogas nesivėdina. Dėl to pradeda irti stogo konstrukcijos ir neretai dėl papuvusio stogo bei didžiulio lizdo svorio stogas įlūžta.
– Minėjote, kad mūsų gandrų situacija gera. O kokios pagrindinės Jūsų rekomendacijos, kad Lietuvos gandrų neištiktų Europos gandrų likimas?
– Globaliau kalbant, labai svarbu mitybos sąlygos. Jei chemikalai nebus pradėti naudoti labai smarkiai, nesumažės gandrų mitybinių objektų ir situacija neturėtų prastėti. Kitas patarimas – specialios platformos ant elektros oro linijų atramų. Taip pat reikia prižiūrėti stulpus, nuo kurių atjungiami elektros laidai, nes neprižiūrimi jie pradeda svirti ir kartu kyla grėsmė gandro lizdui.
Reikėtų žeminti per aukštus lizdus: jei lizdo aukštis yra 1,5–2 metrai, kyla didelė grėsmė, kad, esant stipriam vėjui, lizdas išvirs, o jame esantys jaunikliai žus. Žinoma, visi darbai turėtų būti atliekami prieš gandrams grįžtant iš žiemaviečių. Beje, norint išlaikyti dar kažkiek natūralių lizdaviečių medžiuose, reikėtų prižiūrėti medžius – apgenėti šakas. Ir, be abejo, gerinti būklę lizdų, esančių ant pastatų. Tai – pagrindinės kryptys.
