Bulvės maišuose, dėžėse, pakeltose bei tinginių lysvėse – užsiauginti kugeliui paprasta

Tačiau vis daugiau žmonių atranda mėgėjišką daržininkystę, o įsišakniję stereotipai apie tai, kaip ir kur auginti bulves, pamažu nyksta ir juos keičia gerosios bulvių auginimo patirtys. Bulvių auginimas maišuose, pakeliamose lysvėse, kartoninėse dėžėse ar „tinginio lysvėje“ – netradiciniai bulvių auginimo būdai, kurie leis jums užsiauginti šią daržovę ne tik savo darže, bet ir balkone!

Bulvės – bulvinių (Solanaceae) šeimos, kiauliauogių genties daugiamečiai augalai. Jos būna kultūrinės, laukinės, rečiau – dekoratyvinės. Skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvąsias.

Europoje auginama valgomoji bulvė. Jos šaknys kuokštinės, į dirvą įsiskverbia 20–35 cm, stiebas (bulvienojas) šakotas, žolinis, 40–150 cm aukščio, keras iš 4–8 stiebų. Lapai plunksniški, neporiniai, karpyti, žali, su tarpulapiais. Žiedai balti, rausvi, melsvai violetiniai arba tamsiai mėlyni, į žiedynus susitelkę po 4–5. Vaisius – dvilizdė daugiasėklė uoga, turinti 150 sėklų.

Įvairių veislių bulvių gumbai būna balti, gelsvi, raudoni, violetiniai. Jie vartojami maistui, spiritui, krakmolui gaminti; gumbais, kartais ir bulvienojais, šeriami naminiai gyvuliai, lesinami paukščiai. Bulvės dauginamos vegetatyviškai (gumbais, jų dalimis, daigais, atžalomis), selekcionuojant – ir sėklomis. Geriausiai dera vidutinio sunkumo ir drėgnumo puriose, greitai įšylančiose, nepiktžolėtose dirvose. Sodinamos 10 cm gylyje, kai dirva įšyla iki 7–8 laipsnių.

Į Lietuvą bulvės atvežtos 17 amžiuje. Iš pradžių jos paplito dvaruose, o 19 a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų.

Nacionaliniame 2023 metų augalų veislių sąraše įrašytos 8 valgomosios bulvės veislės: labai ankstyva – ‘VB Venta’, anksyvosios – ‘Carlita’, ‘Goda’, ‘Lady Claire’, vidutinio ankstyvumo – ‘Lady Rosetta’, ‘VB Meda’, vėlyvoji – ‘Rodeo’, labai vėlyva – ‘VB Aista’.

Nors bulvės nėra reiklios dirvai, geriausiausių rezultatų pasieksite pasodinę jas į priesmėlio ar kitos rūšies, purią, gerai drenuotą žemę, kurioje gausu maistingų medžiagų.

Pasodinę bulves smėlingoje dirvoje – turėsite dažniau jas laistyti, o prastai drenuotame dirvožemyje, kurio tekstūra smulki, o molio ir dumblo koncentracija didelė – bulvės augs prastai.

Bulvės taip pat mėgsta neutralų dirvožemį, kurio ph 5,5–6. Labiau šarminėse dirvose dažniau pasitaiko paprastasis puvinys – gumbus pažeidžianti dirvožemio liga.

Optimali bulvių auginimo temperatūra svyruoja nuo 18–29 laipsnių dieną iki 13–18 laipsnių naktį. Kad bulvės augtų gerai, joms reikia bent 6 val. saulės šviesos. Tačiau nesibaiminkite, nors bulvės ir mėgsta tiesioginius saulės spindulius, jos gali augti ir nedideliame pavėsyje.

Bulvių sodinimas prasideda pavasarį, praėjus maždaug 2–4 savaitėms po paskutinių šalnų.

Sėklines bulves sodinkite į dirvą, kurios temperatūra ne mažesnė kaip 7 laipsnių šilumos.

Atsižvelgti į žemės temperatūrą svarbu, nes šalta dirva, nesvarbu, ar ji drėgna, ar sausa, gali pakenkti bulvėms: drėgna dirva padidina sėklų puvimo riziką, o sausa – lėtina dygimą ir daigų pasirodymą.

Norint pasiekti geriausių rezultatų, bulves sodinkite 6–8 cm gylyje, smėlingose dirvose – iki 10 cm.

Vidutinio dydžio bulvėms rekomenduojami 76–91 cm tarpai tarp eilių, o bulvės kiekvienoje eilutėje turėtų būti išdėstytos 22–30 cm atstumu viena nuo kitos. Nors teigiama, kad didesni atstumai tarp bulvių sodinimo vietų gali išauginti didesnius gumbus, dėl to taip pat gali atsirasti tam tikrų veislių vystimosi defektų, pavyzdžiui, tuščiavidurių širdelių.

Bulvių auginimas maišuose – tai paprastas, daug vietos neužimsiantis būdas. Rinkdamiesi naujus maišus, atkreipkite dėmesį, kad maišai, kuriuose augs bulvės, būtų tvirti, daugkartinio naudojimo, galintys tarnautų ne vieną sezoną.

Bulvių auginimas maišuose – tai ekonomiškas bulvių auginimo būdas, kuriam galite panaudoti senus daugkartinius pirkinių maišelius ar krepšius, taip pat maišus, kuriuose buvo bulvėms sodinti skirta žemė.

Norėdami nuimti bulvių derlių, užaugintą maišuose, jums tereiks išversti maišo turinį, susirinkti gumbus, o maiše likusias žemes galėsite panaudoti kompostui.

Bulvės kartono dėžėse – idėja, patiksianti jūsų vaikams Jei jums buvo pristatytas nemažas siuntinys, neskubėkite išmesti dėžės – panaudokite ją bulvių sodinimui!

Linksma, pigi ir ekologiška idėja, kuri sužavės jūsų vaikus. Jums tereikės išlankstyti kartono dėžę, nuplėšti nuo jos visus lipnios juostos likučius, į vidų priberti žemių ir užkasti bulves, tuomet – reguliariai palieti ir stebėti, kaip auga bulvės.

Reguliariai laistant bulves, kartonas pradės irti, tačiau savo tvirtumą turėtų išlaikyti iki derliaus nuėmimo. Jei tai rudas, neapdorotas kartonas, nuėmus derlių, galima jį suplėšyti ir sudėti į kompostavimo dėžę.

Kiek labiau mums įprastas būdas – tai auginti bulves pakeliamose lysvėse. Priklausomai nuo lysvės dyžio, pasirinkite tinkamą kiekį bulvių, kad būtų išlaikyti tarpai tarp eilių ir jų sodinukų. Pakeltose lysvėse auginamas bulves galite mulčiuoti šiaudais.

Jei esate nusiteikęs kūrybiškai – siūlome išbandyti bulvių auginimą piramidės formos pakeltoje lysvėje! Šis, vaizduotę masinantis, auginimo būdas ne tik taps išskirtiniu jūsų daržo elementu, kartu sutaupydamas erdvę, jis padės greta pasodinti daržovių, draugiškų bulvėms: pupelės, česnakai ir svogūnai, špinatai ar ridikėliai. Tik prieš išbandydami šį būdą, įsitikinkite, kad kiekvienoje iš pakeltos lysvės dalių bus pakankamai gylio, auginti bulves.

„Tinginio lysvė“ – dažniausiai tai žemės lopinėlis, ant kurio paliekamos įvairios žalios ir rudos organinės medžiagos, kurios nėra užkasomos į žemę, o paliekamos ant viršaus, kad jame galėtų įsitvirtinti sliekai, grybai, bakterijos ir kt. organizmai, kurie suskaidys medžiagas ir pagerins dirvožemio struktūrą. „Tinginio lysvė“ puikiai tiks jums, jei pasirinksite „lazanijos lysvės“ sodinimo būdą.

„Lazanijos lysvė“ yra ideali vieta žemėje auginamoms bulvėms auginti. Tai yra tradicinis auginimo būdas, paplitęs Škotijoje ir Airijoje iki XIX a. Norint bulves auginti šiuo būdu, pirmiausia pasiruoškite vietą.

Pasirinkite saulėtą vietą. Žemės lopinėlį išklokite kelių centimetrų storio kartono ir laikraščių sluoksniais, užpilkite jį pakankamu žemės sluoksniu. Tuomet, viską užbarstykite lapais ar šiaudais, ant viršaus dar pažerdami sluoksnį žemės.

Dabar viską palikite ramės būsenoje, iki kol temperatūra lauke nenukris žemiau 12–15 laipsnių šilumos, nes bulvės gali pakęsti tik nedideles šalnas. Maždaug kovo-balandžio pradžioje išneškite sėklines bulves į dienos šviesą, kad šios pradėtų dygti. Po savaitės ar dviejų, išvysite, kad jos pradeda leisti daigus.

Sudygusias bulves, akimis į viršų, sudėliokite ant savo paruoštos „tinginio lysvės“, maždaug 15 cm atstumu viena nuo kitos, eilėmis 80–90 cm atstumu. Tada bulves uždenkite mulču, kompostuotais lapais ar šiaudais, kol jos 80–90 cm gylyje ir gausiai palaistykite.

Bulvėms augant, stiebai kils į viršų, šaknys – gilyn į žemę, todėl ir toliau jas mulčiuokite. Kai bulvių lapai pradės gelsti ir vysti – tai ženklas, kad galite rinkti jų derlių. Nuimkite mulčo sluoksnį ir mėgaukitės švariomis bulvėmis.

Sveikas augalas – gausus derlius, tai pagrindinė formulė, kuria turėtumėte vadovautis, siekdami išauginti kokybišką ir gausų bulvių derlių. Jei viso bulvių auginimo sezonu metu skirsite pakankamai laiko tinkamai jų priežiūrai, sumažinsite ligų riziką bei padidinsite galimybę užsiauginti aukštos kokybės gumbų derlių.

Norėdami pasiekti maksimalių rezultatų – palaikykite pastovų ir pakankamą dirvos drėgmės lygį. Labai svarbu išlaikyti vienodą drėgmę visoje šaknų zonoje, tačiau nepersistenkite jų perlaistyti, ypač po žiedų susiformavimo etapo.

Augimo įtrūkimai, vidinės dėmės, tuščiavidurės širdelės – tai požymiai, pasireiškiantys gumbams, augantiems dirvoje, kuri svyruoja nuo sausos iki labai drėgnos. Bulvių gumbai gali atrodyti deformuoti ar kreivi, jei iš karto po pasodinimo bulves laistysite nepakankamai arba per daug, kai jos pradės aktyviai augti. Privalu atsižvelgti ir į tai, kad dėl ilgalaikės drėgmės poveikio, ypač, artėjant derliaus nuėmimo metui, gali sumažėti gumbų kiekis ir svoris.

Jei lapai pradeda vysti ir žūti – laistymą reikia nutraukti nedelsiant. Siekdami optimatizuoti bulvių augimą, rinkitės trąšas, kuriose yra daugiau fosforo (P) ir kalio (K), bet mažiau azoto (N). Tinkamas NPK trąšų santykis yra 5–10–10 ar bet koks kitas, kai fosforas ir kalis dvigubai viršija azoto kiekį. Kalis ir fosforas reikalingi, kad gumbai užaugtų sveiki, tačiau dėl per didelio azoto kiekio augalai augins vien lapus, taps mažiau atsparūs ir jautresni tokioms ligoms kaip vėlyvoji dėmėtligė.

Nepamirškite tinkamai apkaupti bulvių, nes tai padės tinkamai apsaugoti bulvių gumbus nuo tiesioginių saulės spindulių bei neleis jiems sušalti. Kai žali ūgliai užauga iki 20 cm aukščio, apkaupkite juos žemėmis, smulkintais lapais ar šiaudais, palikdami 10 cm iki viršaus. Bulvėms paaugus dar 20 cm – apkaupkite jas dar kartą. Dažniau apkaupiant jas – užauginamas didesnis derlius.

Norėdami išvengti bulvių ravėjimo – mulčiuokite jas. Mulčas ne tik padės atsikratyti piktžolių, bet ir prisidės prie dirvos drėgmės išlaikymo.

Pavojingiausios ligos – fitoftorozė, bulvių vėžys (augalų vėžiai), juodoji kojelė, virusinės ligos; kenkėjai – kolorado vabalas, augalų nematodai.

Rizoktoniozė (Rhizoctonia) – raudonai rudas puvinys arba pažeidimai ant daigų ir stolonų;

Bakterinis minkštasis puvinys ir juodoji kojelė – juodas ir drėgnas stiebo puvinys, dažniausiai žemės paviršiuje;

Lapų ritinio virusas – sulėtėjęs pasėlių augimas, geltona arba blyškiai žalia apatinių lapų spalva ir jų susisukimas į vidų;

Ankstyvasis puvinys – mažyčiai, juodi arba tamsiai rudi pažeidimai su koncentriškais žiedais;

Vėlyvoji dėmėtligė – tamsios, įmirkusios dėmės ant stiebų ir lapų;

Azoto trūkumas – apatinių lapų pageltimas ir ankstyvas lapų kritimas;

Kolorado vabalas – lapų ir lapkočių defoliacija; lervos, vabalai ir (arba) oranžinių kiaušinėlių masė ant apatinės lapų dalies;

Bulvinis lapgraužis arba kopūstinis lapgraužis – dantytos skylės, išdžiūvę rudi kraštai ir į vidų susisukę lapai;

Fitoftorozė (augalų maras) – ant viršutinės lapų pusės pakraščių atsiranda didelių tamsiai rudų dėmių, apatinėje lapo pusėje – balsvų neryškių apnašų (grybo konidijakočiai su konidijomis). Bulvių gumbų paviršiuje susidaro švino spalvos šiek tiek įdubusių įvairaus dydžio dėmių;

Bulvių vėžys – ant gumbų ir stolonų būna įvairaus dydžio rusvų, vėliau pajuostančių išaugų. Kartais žalių išaugų susidaro ant stiebų ir žemutinių lapų. Lietuvoje bulvių vėžys yra mažai paplitęs.

Norėdami išvengti bulvių ligų ir kenkėjų, užtikrinkite tinkamą jų prevenciją. T.y., bulves laistykite saikingai, neperliekite, taip pat, nesodinkite jų kasmet į tas pačias vietas, kad dirvožemyje slypinčios problemos neįsitvirtintų. Taip pat reikėtų vengti auginti bulves šalia pomidorų ar kitų toms pačioms ligoms jautrių augalų.

Įprastas daugumos bulvių veislių auginimo laikas yra 90–120 dienų.

Ankstyvųjų veislių bulvės auga maždaug 60–80 dienų, vidutinio ankstyvumo veislių – 80–100 dienų, o vėlyvųjų veislių – 100–130 dienų.

Pirmosios ankstyvosios bulvės bus tinkamos derliui nuimti gegužės pabaigoje-liepos mėn. Šių veislių bulvių derlių geriausia nuimti, kai gumbai yra maždaug vištos kiaušinio dydžio. Kai augalai pražysta, paprastai tai būna ženklas, kad pirmamečiai gumbai jau yra tinkami derliui nuimti. Jei abejojate, tiesiog švelniai apčiuopkite dirvą ar mulčią aplink augalus. Turėtumėte pajusti, ar gumbai yra tinkamo dydžio derliui nuimti.

Sandėliuoti skirtų pagrindinių bulvių paprastai reikia palaukti, kol lapai pageltonuos, ir tada juos nukirpti. Maždaug po dešimties dienų iškaskite gumbus, palikite juos kelioms valandoms ir tik tada sandėliuokite.

Kada bulvės gali būti nuodingos ir kaip jos gali pakenkti sveikatai? Kaip tinkamai jas laikyti?