Tam, kad augalas augtų sveikas ir visavertis, substrate turi būti pakankamai vandens, oro, mineralinių medžiagų, organinių medžiagų bei dirvos mikroorganizmų. Žemės mišinys turi atlikti ne tik atraminę, įsitvirtinimo funkciją, bet ir būti stabilus maisto medžiagų bei drėgmės rezervuaras. Trūkstant bent vieno iš šių komponentų augalas žus.
Norint tinkamai paruošti žemės mišinį augalams, pirmiausiai reikia išsiaiškinti jų specifinius poreikius: substratas jiems privalo būti pritaikytas individualiai. Todėl trys svarbiausi klausimai, kuriuos turite atsakyti prieš ruošdami substratą yra:
koks drėgmės kiekis reikalingas augalui? koks pH jam tinka geriausiai? ar maisto medžiagų kiekis substrate bus pakankamas?
Taip pat nepamirškite, kad augalo šaknys turi gauti pakankamai deguonies, tad substratas neturi būti per sunkus ir suslėgtas.
Iš kokių sudedamųjų dalių dažniausiai gaminami substratai ir kokią funkciją jie atlieka mišinyje?
Organiniai komponentai:
Samaninė (aukštapelkinė) durpė – pagrindinė beveik visų šiandieninių komercinių augalų substratų sudedamoji dalis. Žaliava gaminama iš iš dalies suirusių kiminų likučių, kurie kelis tūkstančius metų kompostavosi bedeguonėje aplinkoje, todėl samaninė durpė yra neatsinaujinantis išteklius.
Lengva, puri, bet pluoštinė samaninės durpės struktūra leidžia prisisotinti deguonies ir išlaikyti nuo 15 iki 20 kartų daugiau vandens nei pati sveria. Nors samaninės durpės neturi maistingųjų medžiagų, jos sulaiko mineralines trąšų medžiagas ir pamažu išskiria jas į dirvą.
Savaiminis durpių pH yra labai rūgštus (3,5 - 4,5), todėl priklausomai nuo augalų, kurie bus sodinami, jas reikia neutralizuoti. Tam labiausiai tinka degtos ir negesintos kalkės. Auginant augalus durpių substrate nelengva palaikyti optimalų oro ir vandens režimą. Todėl substratą su didesne dalimi samaninės durpės mėgs augalai, kuriems reikia daug drėgmės (begonijos, afrikinės žibutės, paparčiai).
Žemapelkinė durpė – tai stipriau susikompostavusios samaninės durpės. Tamsiai rudos arba juodos spalvos, bestruktūrės, sušlapusios tampa kaip košė. Jų rūgštumas mažesnis nei aukštapelkinio tipo durpės, savyje turi daugiau azoto. Tačiau augalams auginti netinka, naudojamos kompostavimui arba nederlingos, sunkios dirvos kokybei pagerinti.
Kompostas – tai skirtingo mineralizacijos lygio įvairių organinių medžiagų mišinys. Kartu su apirusiomis organinėmis liekanomis jame yra mikroorganizmų, kurie praturtina dirvos biologinį aktyvumą. Turi augalams reikalingų mineralinių medžiagų ir mikroelementų, tačiau nelaikomas trąša - labiau vertinama jo savybė atstatyti dirvos struktūrą. Gali būti naudojamas kaip augalams skirtas substratas.
Biohumusas - tai Kalifornijos sliekų perdirbtas kompostas - natūrali organinė trąša, turinti daug augalams lengvai pasisavinamų maistingųjų elementų, mineralinių medžiagų, biologiškai aktyvių mikroorganizmų ir fermentų, augimo hormonų bei huminių rūgščių, skatinančių augalų augimą.
Sugeba savyje sulaikyti drėgmę, pH artimas neutraliam. Biohumusas, sumaišytas su esamu dirvožemiu arba durpių ir komposto mišiniu naudojamas sėjant sėklas, sodinant daigelius ar persodinant jau suaugusius augalus. Stimuliuoja sėklų dygimą, skatina augalų augimą ir vystymąsi, daigų prigijimą, paankstina žydėjimą ir padidina derlių.
Medžio žievė (mulčas) paprastai skirtas dirvai aplink augalus uždengti. Jis atlieka ne tik estetinę funkciją, bet ir užstoja šviesą, neleidžia veistis piktžolėms, sulėtina vandens garavimo procesą, palaiko vėsią temperatūrą. Mulčas gali būti naudojamas ir įterpimui į dirvą - padeda drenuoti substratą, taip pat apsaugo nuo susislėgimo, gerina deguonies patekimą į šaknų zoną, tačiau irdamas pasisavina iš dirvos azotą, todėl geriau naudoti lengvai kompostuotą medžių žievę arba augalus teks papildomai aprūpinti azotu. Dažniausiai naudojamas orchidėjų ir bromelijų substaruose.
Kokoso pluoštas gaunamas perdirbant kokoso riešutų kevalus. Jis labai gerai sulaiko didelį kiekį vandens, imlus šilumai, neuždruskėja, pH artimas neutraliam. Plaušų struktūra dėl didelio lignino kiekio nekinta net 3-4 metus. Substrate kokoso pluoštas, maišytas su pušų žieve gali visiškai pakeisti durpę. Presuotas 100 proc. kokoso plaušų substratas naudojamas daigams auginti.
Neorganiniai komponentai:
Smėlis į mišinius dažniausiai dedamas vandens nutekėjimui pagreitinti, jis nesulaiko drėgmės. Smėlis pasunkina substratą, užpildo stambesnes dirvos poras. Kai substrate yra smėlio, išsausėjus jis nesukietėja, o sudrėkinus nesulimpa į gniužulus.
Smėlinga žemė labai greitai išdžiūsta, todėl ji tinkamiausia kaktusams ar kitiems sukulentams, kuriems vanduo reikalingas nedideliais kiekiais. Palmės, kurių natūralios augimo vietos yra smėlėti paplūdimiai, taip pat gerai auga smėlingose dirvose. Naudoti reikia tik specialų sodininkystei skirtą arba plautą smėlį, kuris neturi druskų ir kitų priemaišų.
Vermikulitas gaminamas iš natūralaus nuosėdinio mineralo žėručio, kuris susmulkinamas ir kaitinamas aukštoje temperatūroje (iki 900-1000 laipsnių), todėl jo apimtis padidėja iki 20 kartų. Nekaitintas jis panašus į auksinius dribsnius.
Vermikulitas gali sugerti didelį kiekį vandens ir mineralinių medžiagų (Mg, Ca, K), o paskui iš lėto jas grąžinti. Jis taip pat pagerina dirvos aeraciją. Naudojamas kaip priedas substratams.
Perlitas – baltos spalvos, bekvapis, labai lengvas, jo pH neutralus. Tai aukštoje temperatūroje (850-1000 laipsnių) kaitinta vulkaninė uoliena su tūkstančiais mažų oro kišenėlių, kurios leidžia greitai pasiimti ir atiduoti vandenį, turi aeracinių savybių. Mišinyje su durpe ir kitais substrato komponentais naudojamas augalams įšaknydinti, auginti.
Ceolitas – tai smulkinta kalnų uoliena, mineralas. Naudojamas kaip substrato dalis arba terpiamas į dirvą. Gerina aeracines savybes, sulaiko daug vandens ir maisto medžiagų, kurias augalai vėliau pasisavina pagal poreikį. Apsaugo nuo trąšų išplovimo.
Mišinio augalams pagrindui paprastai naudojama neautralizuota aukštapelkinė durpė.
Substratui aprūpinti mineralinėmis medžiagomis ir mikroorganizmais į durpę yra maišoma apie 20 proc. biohumuso.
Tinkamam drenavimui ir aeracijai vazone palaikyti dažniausiai pilama šiek tiek mulčo ir vermikulito, maišyto su perlitu. Vietoj perlito galima naudoti ir smėlį, įmaišyti kitų papildomų komponentų. Komponentų proporcijos parenkamos priklausomai nuo konkrečių augalų poreikio.
Ir pabaigoje argumentas, kodėl negalima žemės vazonams prikasti tiesiog iš lauko: žemė iš sodo ar daržo gal ir nėra prasta, tačiau augalams vazone auginti ji netinkama, nes paprastai dirvos tekstūra būna per smulki, todėl labai sunku užtikrinti tinkamą dirvos aeraciją ir drenavimą.
