Į iš pirmo žvilgsnio keistus namus įsileidusi anglų kalbos specialistė S.Pečiulytė juokėsi, kad dabartiniais laikais gyventi ypač įdomu.
„Dabar gali tapti kuo tik nori. Ypač daug galimybių turi moterys. Štai ir aš. Nors esu anglų kalbos specialistė ir dėstytoja, noriu tapti ir tapsiu interjero dizainere“, – sakė S.Pačiulytė.
Keisti profesiją moterį įkvėpė sau ir savo sūnui sukurto buto interjeras. Tie, kurie pamato originalius namus, arba jais susižavi, arba stebisi ir sako, kad juose gali gyvent tik labai drąsūs žmonės.
Būtent tokių naujų šeimininkų ieškoma šiam 1930 metais pastatytam būstui, nes jo šeimininkei atėjo metas kraustytis kitur.
Tarpukario Kauno interjerų tyrinėtojai sakė, jog buto šeimininkė pasielgė labai gerai, kad išsaugojo kai kurias iš tų laikų likusias interjero detales. Jas privalėtų saugoti visi, kurie gyvena tokiuose senuose mūriniuose namuose.
Pakerėjo Pelėdų kalnas
Viena žaviausių Kauno vietų yra Pelėdų kalnas. Čia esančiame parke, kurio teritorijoje įsikūręs Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas, mėgsta pasivaikščioti vietiniai gyventojai ir užklystantys kauniečiai.
Būtent dėl šio parko ir ypatingos vietovės auros S.Pečiulytė prieš 12 metų ir įsigijo butą sename mūriniame 4 aukštų name Žaliojoje gatvėje. 1930 metais statytame pastate buvo parduodamas beveik 70 kvadratinių metrų butas. Pro svetainės langus atsiveria puikus Neries upės ir gyvenamųjų rajonų vaizdas.
S.Pečiulytė pasakojo, kad bute buvo daug nedidelių kambarių. Apdaila – būdinga sovietmečiui, sienos išklijuotos tapetais.
„Nusprendžiau išgriauti visas nereikalingas sienas. Taip bute pavyko suformuoti svetainę, sūnaus kambarį. Taip pat didelę virtuvę ir miegamąjį. Vonios kambarį įkūriau ten, kur anksčiau buvo įėjimas į butą ir koridorius“, – pasakojo moteris.
Žavi aptakios formos
Nors butas buvo gana apleistas, moterį iš karto sužavėjo interjero architektūra. Bute nėra aštrių kampų. Sienų ir lubų susijungimai suapvalinti. Svetainėje yra nišų, kurių kraštai taip pat apvalūs. Viena sija palubėje išsišovusi ir taip pat apvali.
„Pasamdyti darbininkai mane norėjo paguosti. Sakė, kad visas sienas ir lubas išklos gipskartoniu ir aš turėsiu taisyklingų kampuotų formų namus. Kai pasakiau, kad to jokiu būdu nereikia daryti, kad suapvalinimai man patinka, jie labai stebėjosi“, – prisiminė kaunietė.
S.Pečiulytė įsitikinusi, kad architektai jau tarpukariu suvokė, kad namuose neturi būti aštrių kampų, ir kūrė būtent tokius interjerus.
Senų dažų neužtinkavo
Kai nuo sienų buvo nulupti tapetai, pradėtos šveisti sienos, paaiškėjo, kad jos buvo dažytos mažiausiai tris kartus. Buvo matyti mėlynų, rudų, geltonų dažų sluoksniai.
„Ilgai sukau galvą, ką su sienomis daryti. Jau buvau nusprendusi, kad jas reikia nudažyti ar nutinkuoti baltai. Tada įvyko įdomus sutapimas“, – pasakojo S.Pečiulytė.
Sienų perdažymo išvakarėse moteris išėjo iš namų ir sutiko vieną kaimynę. Ji – menininkė, odininkė. Salomėja pasiguodė pažįstamai, kad vis dar suka galvą, ką daryti su buto sienomis.
„Ji paprašė man parodyti butą. Pamačiusi sienas, pasisiūlė jas kiek pagražinti, tačiau tikino, kad dažų sluoksnių tikrai nereikėtų uždengti“, – pasakojo kaunietė.
Tačiau darbininkai, įrenginėję bute elektros instaliaciją, keliose vietose buvo prakirtę sienas ir tuos plyšius bet kaip užtinkavę.
Šį trūkumą menininkė pavertė privalumu. Dažais padailino sienas taip, kad ant buvusių plyšių atsirado vos įžvelgiami tapyti angelai. Dabar sienų fragmentai primena senas freskas. Kitos erdvės baltos, padailintos tekstūriniu tinku iš jo suformuojant nedideles bangas.
„Nenorėjau, kad namai būtų sterilūs lyg operacinėje“, – sakė S.Pečiulytė.
Židinį pagamino iš krosnies
Pagrindiniu svetainės akcentu tapo įdomios formos židinys.
„Aleksote sovietmečiu veikė Mėsos kombinatas. Kai jis žlugo, liko įvairios įrangos. Todėl pavyko įsigyti vienos senos krosnies dalį. Ją meistrai pritaikė židiniui. Man patinka, kad ji aprūdijusi, matyti, kad daiktas turi savo istoriją“, – sakė moteris.
Kad židinys nebūtų vienišas, meistrai iš metalo nukaldino ir aukštą metalinį vazoną gėlėms. Rinkdama kitas interjero detales, S.Pečiulytė ir vėl vadovavosi principu, kad namuose turi būti kuo mažiau kampuotų daiktų. Taip svetainėje atsirado iš senelių paveldėtas pietų stalas.
„Jis man ypač brangus, nes matyti įvairūs trūkumai. Štai kažkada čia kažkas padėjo karštą arbatos puodelį, paliko karštą lygintuvą. Jų atspaudai ir nusitrynęs paviršius yra tobuli. Visi ne idealūs, o savo trūkumų turintys daiktai man yra patys gražiausi“ , – sakė kaunietė.
Medinės svetainės kėdės atkeliavo iš Aleksoto sendaikčių pardavėjų. O štai apvalių formų šviestuvai – modernūs. Ypač išsiskiria virš svetainės stalo kabantis vienetinis italų stiklių pagamintas aptakių formų šviestuvas.
Paliko ir seną vamzdį
Ne ką mažiau įdomus yra ir vonios kambarys. Įėjus į jį per virtuvę, pasitinka kelios laiptų pakopos. Norint išsitiesti vonioje, jomis reikia palipti. Ant sienos liko nuo senų laikų įrengtas nebenaudojamas kanalizacijos vamzdis. Jį aukso spalva nudažiusi ir varle papuošusi šeimininkė džiaugėsi, kad vamzdis tapo įdomiu vonios kambario akcentu.
Virtuvė įrengta steriliai. Prie vienos sienos – didžiulė sieninė spinta.
Dar viena spinta yra nedideliame koridoriuje. Kituose kambariuose nepamatysi didesnių sekcijų ar spintų.
„Stengiuosi gyventi taip, kad neapsikraučiau daiktais. Su sūnumi juokais varžomės, kuris jų turės mažiau. Jis kol kas laimi, nes visas jo turtas telpa į vieną lagaminą“, – šypsojosi moteris.
Miegamasis taip pat įrengtas minimalistiškai. Jame nėra kabančių šviestuvų. Du žibintai, kuriuos galima sukioti, įtaisyti į grindis ir atgręžti į vieną kambario sieną.
Miegamajame yra įrengtas antrasis įėjimas į namą. Pro duris galima patekti į gretimą Benediktinių gatvę.
„Tai patogu. Jei važinėju dviračiu, grįžus mano nereikia eiti per pagrindinį įėjimą, lipti laiptais. Dviratį galima palikti prie šio įėjimo lauke“, – sakė moteris.
Ketina keisti profesiją
S.Pečiulytė prisipažino, kad šiame bute planavo gyventi apie 5 metus. Tačiau jai patiko ne tik vieta, kurioje yra senas namas. Širdžiai mielas tapo ir pačios sukurtas interjeras.
„Vieni, pamatę mano namus, sako, kad aš turbūt kažkokia menininkė, nes tik pakvaišę žmonės gali gyventi tokiame bute. Tačiau kiti, tarp jų ir sūnus, sako, kad šis interjeras yra tarsi meno kūrinys. Jį sukūriau jau prieš 12 metų. Bet matau, kad iki šiol jis nėra morališkai pasenęs. Tai džiugina“, – pasakojo moteris.
Kaunietė sakė, kad nors palikti savo sukurtus namus sunku, gyvenimas diktuoja savo sąlygas ir ji ruošiasi persikraustyti kitur.
„Vis dėlto šis butas man suteikė galimybę išbandyti savo, kaip interjero kūrėjos, jėgas. Nors turiu puikią specialybę – dėstau anglų kalbą, aplinkinių paskatinta ketinu tapti interjero dizainere“, – sakė S.Pečiulytė.
Apvalios formos tarpukariu buvo madingos
Lina Preišegalavičienė
Architektė, interjero istorikė
„Tarpukariu Kaune statytuose mūriniuose namuose suapvalintos sienų karnizų formos buvo labai būdingos. Tokias formas galima matyti beveik visuose to laiko namuose.
Tuo metu apvalios formos buvo madingos. Prie jų neretai derinti taip pat aptakių formų art deco stiliaus baldai, kitos interjero detalės.
Dabar jau ne visi supranta ir vertina tokias detales, nes atliekant remontą lengviausia kambarius iškloti gipskartonio plokštėmis, todėl kai dabartiniai kauniečiai saugo šį palikimą, yra labai puiku.
Mano manymu, tokios detalės turėtų būti įtrauktos į paveldo saugomų istorinių namų interjero detalių sąrašą.
Kol kas tame sąraše yra tik tarpukariu statytų namų laiptinės.“
