Dabar vila (naujas, pakeistas gatvės pavadinimas – Vilų g. 20), nusimetusi niekam nereikalingos ir likimo valiai paliktos griuvenos įvaizdį, suspindo subtilia prabanga.
Ji vėl tokia pat grakšti ir daili, atsikračiusi balkonuose įstatytų langų, atgavusi pirminę melsvą – supančių vandenų – spalvą, susigrąžinusi žaismingą medinių detalių puošybą, kur, rodos, kiekviena lentelėje įpjauta žvaigždutė, į marių pusę atgręžtas, tekančios saulės spindulius imituojantis balkonų ažūras kviečia džiaugtis buvimu Juodkrantėje.
Nužvelgus pastatą, nekyla abejonių – jo šeimininkams labai svarbi vietos dvasia.
Tikslas – išgelbėti vilą
„Jei mes būtume norėję naujo pastato, tai kam pirkti seną, istorinį paveldo objektą, su kuriuo tiek daug rūpesčių? Paprasčiau būtų buvę tiesiog kitoje vietoje pastatyti naują namą. Bet mane paveldas, unikali architektūra traukia. Tai ne standartinės dėžutės, – pasakojo vilos šeimininkas Dominykas Chlebinskas.
Net ir žinodamas, kaip nelengva restauruoti daugiau kaip prieš šimtą metų statytus medinius Kuršių nerijos pastatus (o dar kritinės, avarinės būklės), su žmona Inga Gaižauskaite prieš keletą metų išgelbėjęs Juodkrantės kurorto įkūrėjo Eduardo Stellmacherio 1894 m. statytą vilą „Maria“, antrą kartą nepabūgęs kultūros vertybėms keliamų paveldosaugos reikalavimų, – ryžosi. Inga prisipažino: šįkart ji viskam pritarė, bet restauravimo rūpesčius paliko vyrui.
„Loebel“ vilą dvejus metus iš griuvėsių traukė Dominykas. Jis kaip koks skulptorius ar dailininkas, užmatęs nuostabų modelį, nenurimo, kol jį iš naujo atkūrė – ištraukė iš užmaršties. Netgi panelė Bein netektų žado. Kas toji panelė Bein? Ogi pirmoji vilos savininkė Cecilija Bein, čia atplaukdavusi vasaroti.
Jos vila buvo viena iš trijų pirmųjų privačių vilų Juodkrantėje, tuometiniame Schwarzort kurorte. Tais pačiais metais viena šalia kitos iškilo ir prabangioji „Monbijou“, „Jenny“, stovinčios iki šiol. Pradžioje visos vilos Juodkrantėje turėjo savininkų vardus. Dabartinė vila „Loebel“ ano meto atvirukuose vadinta „Bein“ vardu.
Įdomu, kad minėtų trijų pirmųjų kurorto vilų statybos metai sutampa su kurorto Komiteto įsteigimu Juodkrantėje 1881 m. Iki tol poilsiautojų reikalais rūpinosi pirmasis šioje vietovėje koją įkėlęs viešbučių verslo atstovas E. Stellmacheris. Tas pats, kurio šeimos vilą prieš kelerius metus įsigijo Dominyko ir Ingos šeima. Dabartinius vilos „Maria“ šeimininkus, galima sakyti, paties Stellmacherio dvasia pakurstė imtis dar vieno projekto ir taip prisidėti prie garsaus verslininko įkurto kurorto puoselėjimo. Dominykas, kiekvieną rytą išeidamas pasivaikščioti ar pabėgioti (jo kasdienis maršrutas – apie 10 km po Juodkrantės apylinkes), namo grįždavęs pro akį patraukusią apleistą vilą.
„Pastatas buvo apaugęs tujomis, jo beveik nesimatė. Pradėjęs domėtis, susiradau senas šios vilos nuotraukas – ji man patiko. Vieną pastatą restauravus, paveldas mane jau buvo pagavęs, įtraukęs, – prisipažino Dominykas. – Nepriklausomybės pradžioje vilą privatizavusi įmonė ja visiškai nesirūpino – daugelį metų tiesiog nuomojo parduotuvei. Sąlygos ten – baisios: nebuvo nei vandens, nei elektros, nei kanalizacijos.
Vokiečių laikais kanalizacija veikė, sovietiniais ją panaikino. Pastate veikusi parduotuvė „Smilga“ elektrą iš gretimo namo buvo atsivedusi ilgintuvu, o vandenį prisijungusi „šlanga“. <...> Atslūgus covido bangai, pastebėjau, kad vila parduodama. Tačiau pardavinėjo kartu su tame pačiame sklype stovinčiu kitu mūriniu pastatu. Mūrinio daug kas norėjo, o šito – niekas. Visi bijojo paveldo. Įmonė savininkė istorinį pastatą pardavinėjo su jau parengtu tvarkybos darbų (restauravimo, kapitalinio remonto) projektu, pagal kurį buvo numatyta pastatą suskirstyti butais ir juos parduoti. Man projektas pasirodė grynai komercinis.“
Tai Dominyką ir Ingą dar labiau uždegė – nulėmė jų apsisprendimą vilą įsigyti ir išgelbėti nuo sunaikinimo. „Pagal projektą buvo numatyti poliniai pamatai. O kaip tu tai padarysi nenugriovęs pastato?! Tik nugriovęs. Vadinasi, nebuvo tikslo išsaugoti autentikos“, – pasakojo D. Chlebinskas.
Mediena atplukdyta iš Tilžės
Besidomint senąja vila, ieškant žinių apie ją, Dominykui prieš akis skleidėsi ir prieškarinė Juodkrantės istorija: „Pradėję restauruoti radome vieną statramstį, ant kurio pieštuku vokiškai buvo užrašyta: iš Tilžės lentpjūvės. Visų šio krašto vilų, statytų pagal individualius projektus, medieną sukirsdavo žemyne, Tilžėje, o paskui Nemunu, mariomis atplukdydavo ir iš sužymėtų, sunumeruotų rąstų viską surinkdavo čia.“
Poilsiautojus šis nuostabus gamtos kampelis, po 1871 m. priklausęs Vokietijos imperijai, ėmė traukti kaip masalas.
Apie panelę C. Bein daug žinių nerasta. Tik žinoma, kad ji vaikų neturėjo ir testamentu vilą paliko Tilžės miesto magistratui, įpareigotam vilą naudoti miesto našlaičių ir sunkiai besiverčiančių šeimų vaikų poilsiui. Įgijusi kitą paskirtį, ji vadinosi Tilžės vaikų namų vila (vok. Kinderheim der Stadt Tilsit). Vaikų poilsiui vila buvo naudota ir Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos 1923 m. Spėjama, kad 1938 m. atlikus vilos remontą, balkonai paversti kambarėliais.
Dar šiek tiek žinių apie C. Bein Dominykas rado knygoje „Lietuvos dvarų sodybų atlasas II. Pagėgių savivaldybė“ (VDA, 2014). Čia rašoma, kad Variškių dvaras (Tilžės apskrities Plaškių valsčius) 1879 m. priklausė našlei Elizei Bein. Dvaras nusigyveno, buvo perimtas valstybės priežiūron. 1903 m. Variškių dvarą jau valdė Cecilija Bein. Dvaras turėjo 164 ha žemės, augino olandiškos veislės galvijus, žirgus. Pasak senųjų krašto gyventojų, nusenusios ir bevaikės Variškių savininkės dvarą užrašė Tilžės miestui su sąlyga, kad Plaškiuose bus pastatytas namas gydytojui, taip reikalingam vietos gyventojams.
Kaip istoriniame vilos tyrime teigia dr. Nijolė Strakauskaitė, ankstyviausias vilos pavadinimas „Löbell“ užfiksuotas 1888 m. Tilžėje išleisto „Vadovo po Juodkrantės kurortą“ įklijuotame plane. Taip pat 1910 m. Mėmelyje išleistame „Iliustruotame vadove po Juodkrantės kurortą“ leidinio autorius evangelikų liuteronų kunigas Eugenas Lotto nurodo vilos pavadinimą – „Villa Löbell“.
Restauravimo vargai ir atradimai
„Ši vila, kaip ir daugelis paveldo pastatų, labiausiai nukentėjo nepriklausomybės metais, po privatizacijos. Daug kas tada nusipirkę pastatus jais nesinaudojo, laikė gera investicija ateičiai. Kol sovietmečiu šioje viloje veikė poilsio namai, pastatas dar šiek tiek buvo prižiūrimas, o privatizavus ėmė akyse nykti, – pasakojo Dominykas. – Šalia augo du klevai.
Vienas, matyt, pasodintas dar tais laikais, kai vilą pastatė. Klevas tiek išsikerojo, kad įaugo į stogą, nuvertė kaminą. Kai nusipirkom vilą, taip ir radome.
Lietaus vanduo smelkėsi iki pirmojo aukšto. Visi balkiai buvo supuvę. Ant vokiško skardinio stogo buvo uždėtas šiferis. Paskui, užuot pakeitę suskilusį šiferio lapą, viduje pastatydavo indus vandeniui subėgti.“
Patirties su paveldu jau turėjęs D. Chlebinskas pirmiausia atliko istorinius ir polichromijos tyrimus. Atkasė plytinius pamatus. „Pasirodo, – jie yra. Tik buvo atsidūrę po 50 сm užaugusiu žemių sluoksniu, siekusiu apatinį namo vainiką. Namas buvo gerokai susmegęs į žemę, maždaug po 20 cm visuose kampuose.
Teko su geležinkeliuose naudojamais „domkratais“ (keltuvais) pakelti kampus. Darbo buvo nemažai – sukilnoti didžiulį 10 m pločio ir 20 m ilgio namą“, – dabar jau ramiai dėstė Dominykas, nupiešęs rizikingos „operacijos“ vaizdą: keliant buvo neramu, ar nesubyrės, nesugrius. Pakėlę namo kampus, restauravo pamatus, Ten, kur trūko senų raudonų vokiškų plytų, įmūrijo identiškas iš to paties laikotarpio statinių.
Dominykas prisipažino, restauravimo procesas buvo įdomus ir jam pačiam: analizuodavo, kaip kurios konstrukcijos padarytos, kodėl taip padarytos, kaip lentos sudėtos, kaip jos sutvirtintos, kad neišsigaubtų, neišsivartytų, kaip sujungti balkiai, kokie jų sujungimo mazgai. Pavyzdžiui, balkonų tvorelių apdailos lentelės suleistos į statramsčius ir dar iš abiejų pusių sutvirtintos medinėmis lentelėmis. Tokiu būdu jos neišsikraipys.
Didžioji dalis statramsčių, antrojo aukšto spyriai išlikę originalūs. Jie nušveisti, kur reikėjo, – protezuoti ir sustatyti atgal. „Lentelės virš kraigo, kurioms jau 140 metų, taip pat visos originalios, – džiaugėsi šeimininkas. – Atsekti, kas daryta vokiečių, o kas sovietmečiu, buvo lengva pagal vinis: kur kvadratinės vinys – vokiečių darbas, apvalios – sovietinių laikų. Viloje rasta šešių tipų vinių, pavyzdžius turiu išsaugojęs.“
Dar įdomu, kad karkasinių vilų neapšiltindavo, jos buvo statytos tik vasaros sezonui. Karkasai būdavo tiesiog apkalami lentomis, paskui apklijuojami laikraščiais, o ant laikraščių – tapetais. Laikraščių ir tapetų sluoksnis nepraleisdavo vėjo. Tuo metu tai buvo brangus interjeras. Restauruojant pirmąjį aukštą, ant sienų po tapetais (jų rasta penkių rūšių) aptiktas sluoksnis senų vokiškų laikraščių.
Dominykui kilo mintis tų senų tapetų ir laikraščių skiautes įrėminti ir taip papuošti restauruotos vilos kambarius. Šios skiautės iškalbingos – parinktos tos laikraščių dalys, kur matyti leidimo metai: 1881-ieji, 1883-ieji. Taip pat kasant duobę inžineriniams tinklams buvo rastas puikiai išsilaikęs buteliukas nuo vaistų „Capsisan“, kaip rašoma etiketėje, nuo reumatizmo, neuralgijos ir podagros. Šiais vaistais buvo prekiaujama Mėmelyje, Turgaus aikštėje 38, buvusioje vaistinėje.
Dalį apdailos lentelių su išpjautomis žvaigždutėmis pavyko išsaugoti, kitą dalį reikėjo atkurti, ypač pietiniame fasade, kur medis buvo sutrūkinėjęs nuo saulės. Nuo išorinių apdailos lentelių karštu fenu pašalinti septyni sluoksniai senų dažų, slėpusių netikėtą pirminę melsvą pastato spalvą.
Kopija savininkų netenkino
„Pastato tvarkybos projektą darė architektai Irena ir Juozapas Tilvikai iš „Klaipėdos projekto“. Su jais pavykdavo rasti išeitis iš sudėtingiausių situacijų. Viena kebliausių – kaip padaryti vandens nubėgimą balkonuose. Pagal projektą jų nėra, bet darbų eigos metu reikėjo rasti sprendimą. Restauruodami pamatėme, kad vokiečių architektūriniai sprendimai buvo toli pažengę ir tik vėliau atsiradę Lietuvoje, – teigė D. Chlebinskas. – Pavyzdžiui, pirmojo ir antrojo aukšto palangės, turėklai, siekiant apsaugoti, buvo apskardinti cinko skarda. Tai Lietuvoje nebuvo įprasta.“
Dominykas džiaugiasi, kad restauravimo projektą įgyvendino meistrai, ne vienerius metus besidomintys paveldo pastatais. Tai Vaidoto Bliūdžiaus dailidžių dirbtuvės ir Jonas Buta iš Skuodo su savo meistrais pagalbininkais. „Jie ir pirmąją mano vilą restauravo, o Vaidotas žinomas dar ir kaip senovinių burlaivių restauratorius.
Tokie darbai jam įdomūs. Meistrų iš Skuodo svajonė taip pat buvo nuo pradžios iki galo restauruoti tokį seną namą. <...> Susipažinau su pagrindiniu Vilniaus Polocko gatvės medinuko restauratoriumi Sauliumi Sakalu, jis daug konsultavo. Kultūros paveldo departamento specialistai labai draugiškai ir maloniai patarė ir padėjo visais klausimais. Konsultavausi ir su Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejaus skardininkais, dailidėmis, langų restauratoriais, medinės architektūros ir kultūros paveldo specialiste dr. Rasa Bertašiūte.
Norėjosi viską padaryti taip, kad džiugintų ir mane patį, ir Juodkrantės bendruomenę, vasarotojus. Turėjau siekį, kad vila liktų vientisa, o ne išskaidyta butais, kad joje poilsiaujantieji pajustų anų laikų dvasią. Dirbome kasdien pasitardami, siekdami išsaugoti kuo daugiau autentikos. Todėl rezultatas dabar toks, kokio ir tikėjomės, – džiaugėsi šeimininkas. – Ko jau nebebuvo galima išsaugoti dėl puvinio, keitėme nauja mediena, tačiau viską darėme pagal senąsias technologijas. Visi medienos sujungimai ir mazgai buvo atkurti tokie, kokie buvo, nenaudojant vinių. Turiu visas nuotraukas, kaip tai padaryta, jas išsaugosiu ateities kartoms.“
Pradžioje, ieškant rangovo, teko išgirsti visokių nuomonių, esą restauruoti tokį seną namą yra beprasmiška. „Buvome radę kelias įmones, kurios domėjosi darbais. Su keturiomis iškart atsisveikinom, nes pirmasis jų pasiūlymas buvo, aptvėrus aukšta tvora, pastatą nugriauti ir iš naujų medžiagų pastatyti naują. „Manęs tai netenkino. Mes tą vilą ir įsigijom dėl jos autentikos. Jei statytum tokį patį pastatą iš naujų medžiagų, tai čia būtų tas pats, kaip paveikslo kopiją pirktum.
Mes nenorėjom kopijos. Stengėmės, ir pavyko. Aš dabar visiems sakau, kad paveldo nereikia bijoti, reikia juo domėtis, puoselėti, mylėti – tada viskas įmanoma“, – sakė Dominykas. Inga dar pridūrė: „Mūsų patirtis su potencialiais rangovais tik patvirtina: jei savininkams nerūpi, tai ir niekam kitam nerūpės. Iš tikrųjų, iš šono nelabai kas ir sužiūrės, kaip viskas bus daroma, jei patys savininkai tuo nebus suinteresuoti.“
Vokiškos architektūros išskirtinumas
D. Chlebinskas su restauratoriumi S. Sakalu juokaudavęs, kad jei kur Dzūkijoj ar Žemaitijoj nežinai, kaip ką restauruoti sename name, užtenka pereiti kaimo gatve ir tikrai pas kaimyną pamatysi. Seniau kaimuose visi statydavo labai panašiai. „O čia pas kaimyną nepasižiūrėsi, nes visų senųjų vokiškų vilų architektūra yra originali ir unikali. Nerasi nė vieno tokio paties pastato. Be to, ir karkasinių namų tuo laikotarpiu Lietuvoje niekas nestatė. Vyravo rąstiniai“, – pasakojo Dominykas.
Šio krašto namų langai taip pat skyrėsi nuo žemyno, pavyzdžiui, Klaipėdoje seni statiniai turi dvigubus langus, kurių vieni atsidaro į vidų, kiti į išorę. Kuršių nerijoje visi buvo viengubi, atsidarantys į lauką, kadangi čia – vasarnamiai. „Šios vilos langai išsiskyrė dar ir tuo, kad jų rėmuose buvo padarytas rasos taškas drėgmei surinkti. Tai man pasirodė unikalu, niekur to neteko matyti. Šį elementą pavyko išsaugoti, pasikvietus paveldo specialistus, įvertinti ir šią vertingąją savybę įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Profiliuotos palangės taip pat turi griovelius rasai surinkti“, – pasakojo Dominykas. Jo dėka vertingųjų savybių viloje „Loebel“ padaugėjo kone dvigubai, nei jų buvo tik nusipirkus pastatą. Vadinasi, jos ir ateityje turės būti išsaugotos.
Restauruodamas vilą, Dominykas nesiekė turėti kuo daugiau kvadratinių metrų. Tai, ko gero, vienintelis pastatas Juodkrantėje (o gal ir Neringoje), kai po restauracijos ploto ne padidėjo, o atvirkščiai – sumažėjo. Šiais laikais – tai gana reta. „Tikslas buvo atkurti kiek galima autentiškiau, – pasakojo šeimininkas. – Įsigijus pastatą, jo plotas buvo 492 kvadratiniai metrai, o restauravus, atvėrus balkonus – 416 kvadratinių metrų. Išėmus langus iš balkonų, panaikinus čia buvusius mažus kambarėlius, balkonai dabar atlieka savo tikrąją funkciją – juk atvykus į Juodkrantę reikia kuo daugiau būti gryname ore, rytais džiaugtis saulėtekiu, gerti balkone kavą, vakarais mėgautis vėsa. Dėl sumažėjusio ploto nesigailim. Juodkrantės vilos buvo statytos taip, kad jose būtų malonu apsistoti, o ne tik pernakvoti.“
Nors restauravimo procesas, siekiant autentikos, gerokai pailgėjo, tačiau, pasak Dominyko, pastato išliekamoji vertė – visai kita. „Čia viskas maksimaliai originalu, – teigė šeimininkas. – Covido laikais dirbdamas nuotoliu galėjau sau leisti nuolat čia būti, stebėti, ieškoti geriausių sprendimų, tartis, diskutuoti. Tai buvo ir atradimų sau metas. Galėjau dalyvauti visame procese ir mėgautis būsimu rezultatu. Laiko labai trūkdavo, nes reikėjo pačiam rūpintis viskuo – ir darbais, ir medžiagomis.
Beveik dveji metai restauracijos – tai 24 valandos per parą ir septynios darbo dienos per savaitę. Kainavo daug energijos ir žilų plaukų, tačiau įgijau neįkainojamų žinių, kuriomis galiu pasidalinti. Paveldas mane užkabino! Esu dalyvavęs ne viename medinės architektūros pastatų restauravimo seminare (organizuotame Lietuvos liaudies buities muziejaus ir VšĮ „Kultūros paveldo akademija“), paskutiniame jau mane kvietė pasidalinti pirmosios restauruotos vilos įspūdžiais. Žmonės, besiruošiantys restauruoti senąsias vilas Juodkrantėje, ateina pas mane konsultuotis.“
Mamos komplimentas
Susipažinus su Dominyko šeimos istorija, tampa aišku, kad kitaip negalėjo ir būti – Vilniaus universitete ekonomikos ir tarptautinio verslo mokslus baigusiam dailininkų vaikui paveldas, jo puoselėjimas, grožio ir estetikos paieškos aplinkoje, architektūra, kultūriniai objektai, restauravimas natūraliai tapo hobiu. Ir taip sutapo, kad šis laisvalaikio pomėgis atsiskleidė būtent Juodkrantėje. „Su šiuo kraštu esu susijęs nuo vaikystės. Mano senelis buvo architektas, o Preiloje Vilniaus architektai turėjo savo poilsio bazę „Vėtra“. Tad kiekvieną vasarą su juo dvi tris savaites ten ir būdavom, – pasakojo Dominykas. – Prie jūros nueidavau retai, bet mėgdavau leisti laiką su vietiniais žvejais. Anksti ryte plaukdavom į marias tikrinti tinklų. Paskui pats eidavau pažvejoti. Atostogos Preiloje nepriklausomybės laikais baigėsi, bet greitai susipažinau su būsima žmona Inga Gaižauskaite, turėjusia savo kaimą Juodkrantėje – ten gyveno jos seneliai. Tad kelionės į Kuršių neriją vėl tęsėsi.“
Dominyko senelis, apie kurį jis kukliai užsiminė, – tai architektas Vaclovas Balčiūnas (1921–1996), parengęs ne vieno Lietuvos miesto bendruosius planus, su kitais kolegomis suprojektavęs Valkininkų vaikų tuberkuliozės sanatoriją „Pušelė“, dirbęs ir vyriausiuoju Vilniaus architektu.
Nieko neįprasto, kad bendraujant su seneliu Dominykui vėrėsi architektūros ir paveldo pasauliai. Jo močiutė Taida Musteikytė-Balčiūnienė (1925–2018) – dailininkė, iliustracijų vaikams klasikė, su kurios šiltais piešiniais mokykliniuose vadovėliuose ir vaikiškose knygelėse užaugo ne viena karta. Kas nepamena knygelių „Bėgs pelytė vandenėlio“, „Ganau ganau aveles“, iliustruotos abėcėlės, daugelio vadovėlių. Devynis vaikus užauginusios dailininkės vyresnėlė, Dominyko mama Taida Balčiūnaitė (1952–2022) taip pat pasirinko grafikės, knygų iliustruotojos kelią. Praėjusių metų spalį anapilin iškeliavusi dailininkė dar spėjo su sūnumi pasidžiaugti jo darbu – restauruota medine vila, kurią ji pavadino Juodkrantės karūna. Dominyko tėtis Saulius Chlebinskas (1953–1999) – taip pat grafikas, iliustravęs daugiau kaip 600 knygų. Jaunesnioji jo sesutė – grafikė, garsi knygų dizainerė Sigutė Chlebinskaitė.
XXX
„Lietuvoje dar vyrauja perdėta paveldo baimė“, – įsitikinęs D. Chlebinskas. Vienoje kelionių minant dviračiu po nuošalius Anglijos kaimelius ir miestelius (nuo Bristolio į pietus – iki Landʼs Endo (Žemės Kraštas), turtingus paveldo vertybių, jis nepastebėjo nė vieno seno namo stogo, perdengto šiuolaikiška medžiaga. Vien šiaudiniai arba skalūno stogai. Toks įspūdis, kad britai nesikrato paveldo, moka jį prižiūrėti ir saugoti.
Dominykui dabarties žmogaus gebėjimas gyventi ir sugyventi su paveldu yra ne tik įtraukianti ir praturtinanti patirtis, bet ir nenumatyti gyvenimo iššūkiai – jau du kartus jam pavyko juos įveikti.
