Per daugiau nei 25 darbo metus D.Rakauskas suprojektavo apie 40 pastatų, daugiau nei pusę jų sukūrė Palangoje. Kaune gimęs kūrėjas kurorte praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, čia pažįsta kiekvieną užkampį, žino kiekvieną pastatą, bet neslepia turįs dar ir savo svajonių Palangą – savotišką viziją, kaip miestas galėtų atrodyti.
Jis norėtų, kad Palangoje kylantys pastatai būtų tvarūs, jiems būtų naudojamos geriausios medžiagos, negailima pinigų sudėtingiems sprendimams. Todėl jis ypač džiaugiasi tais savo klientais, kurie mąsto panašiai, – investavę į brangią žemę jie tiesiog negali statyti bet kaip, kad vėliau nebūtų gėda nei prieš miestą, nei prieš save pačius. Su tokiais žmonėmis architektas ir juda savo svajonių Palangos link.
– Turbūt dauguma pastatų kurorte kyla ne sprendžiant gyvenamosios vietos problemą, bet investuojant pinigus į gyvenimo kokybę. Ar tai lengvina jūsų darbą? Gal net yra toks terminas – prabangi architektūra? – paklausiau D.Rakausko, kai pokalbio susitikome prieš penkerius metus Palangoje jo suprojektuotuose „Eglės“ apartamentuose.
– Nemanau, kad galėtų būti toks terminas. Tačiau kuo daugiau statytojas išleidžia architektūrai, statybai, tuo labiau parodo, kad vertina tai, ką daro, ir kartu užkelia kartelę tiems, kurie vis dar galvoja – pigiai pastačiau, brangiai pardaviau, o tai jau gali ir nepavykti. Man užsakovas turi būti bendramintis, nes tai abiem lengvina darbą. Jis neturėtų gailėti pinigų architektūrai, medžiagoms, baldams. Nes dažniausiai kuo pastatas brangesnis, tuo jis kokybiškesnis, ilgaamžiškesnis, vertingesnis. Kokybė – architektūroje svarbus dėmuo.
Todėl turtingi žmonės privalo statyti tik geros architektūros pastatus. Bet tai tikrai nereiškia, kad architektūra skirta tik turtingiems. Jei tai viešosios paskirties pastatai, jie nėra vien statytojo, mes visi toje aplinkoje gyvename, vaikštome tarp pastatų, kurie formuoja miesto ar tam tikros vietos charakterį.
Pavydžiui, viešbučiai „Palanga SPA Design“ ir „Palanga SPA Luxury“ – taip, tai visomis prasmėmis brangūs pastatai. Bet dabar juos išimkime iš šios miesto vietos, kurioje jie jau sukūrė tam tikrą istoriją ir iškart keistųsi šios kurorto dalies, o gal ir ne tik dalies, veidas.
– Minėjote, kad jums artimiausia Palangos dalis – į pietus nuo J.Basanavičiaus gatvės, kurią vadinate tikrąja Palanga. Šiame kvartale stovi net 12 jūsų suprojektuotų pastatų, apartamentai ir viešbučiai. Mėgstate kurti šios paskirties pastatus?
– Būtent. Man nelabai patinka projektuoti individualius namus. Įdomiau kurti gyvenimą ne vienai šeimai, o iškart daugiau gyvenimų.
O ir laiko individualiems namams gaila, nes ar didelį padaryti, ar mažą – laiko reikia tiek pat. Ir darbo panašiai. Pastatas – kaip žmogus, jam reikalingi visi organai – ir kepenys, ir širdis, ir skrandis. Viskas jame turi būti, nepriklausomai nuo jo dydžio. Individualus namas dažnai būna pasislėpęs tarp kitų, o visuomeniniai pastatai yra matomi, tad projektuodamas tokius kuriu ne tik architektūrą, bet ir įvykį konkrečioje vietoje. Ir, aišku, norisi jį sukurti ženkliškesnį.
Ambicijos? Žinoma. Kiekvienas kūrėjas turėtų norėti save išreikšti, o jei neturi tokių ambicijų, architektūra – ne jo profesija. Manau, taip yra bet kurioje kūrybinėje žmogaus veikloje.
Todėl natūralu, kad man įdomiau save išreikšti didesniais objektais.
– Ir tai darote vienas, be kolegų komandos?
– Taip, dirbu vienas. Tiesa, prieš keliolika metų esu bandęs dirbti kolektyve. Bet man nepatiko. Kai esi vienas, visą atsakomybę prisiimi, o ne kam nors permeti, nes tas kas nors gali ir apvilti.
Juodą darbą – braižymą darau pats, o visas kitas reikalingas paslaugas – vizualizacijas, maketus – užsakau. Maketų daryti nemoku, todėl įtikinau save, kad jie man nereikalingi.
Savo klientams pateikiu tik vieną projekto variantą, visi kiti tarpiniai – tai mano juodraštis. Abejonėmis stengiuosi neužkrauti klientui galvos, nesinori laukti, kol mane koreguos, taisys, sakys pastabas.
Geriau pats su savimi išdiskutuoju visus variantus ir tik tada, kai esu tikras ir patenkintas tuo, ką sukūriau, atiduodu užsakovui.
Bet, neslėpsiu, yra buvę ir taip, kad projektas sukurtas, jau ir užsakovas jį patvirtinęs, bet jaučiu, kad kažkas negerai, tada imu ir perdarau.
– Esate 112 metrų aukščio „Pilsoto“, vieno aukščiausių gyvenamųjų pastatų Lietuvoje, autorius, ar 2005-aisiais šis Klaipėdos dangoraižis jums buvo iššūkis, juk prie projekto irgi dirbote vienas?
– Tada buvo įdomu aukštybiniai pastatai, nes tai buvo nauja. Dabar, atsigręždamas atgal, manau, kad tai buvo ne pats geriausias gyvenimo periodas. Geriau būčiau Palangoje kūręs daugiau, nors ir mažesnių objektų su kur kas daugiau kūrybinio malonumo. Bet tada įgijau daugiau pasitikėjimo savimi – jei galiu susitvarkyti su dešimtimis tūkstančių kvadratinių metrų, vadinasi, pasirinkimas dirbti vienam su mažesniais – nieko baisaus.
– Gerokai nustebinote prisipažinęs, kad pastaraisiais metais visai nebeskaitote knygų, nesekate kolegų Lietuvoje ar užsienyje kūrybos.
– Tiesa, architektūros tendencijomis nesidomiu, bet naujausias technologijas atidžiai seku. Ir taip, nebeskaitau knygų, nors anksčiau daug skaitydavau. Matyt, supratau, kad užtenka skaityti, atėjo laikas „rašyti“, atėjo laikas panaudoti tas žinias, kurias jau esu sukaupęs.
Ką galėjau, jau sugėriau į save ir tai, ką turiu, bandau išreikšti savo kūryboje. Beje, ir pajūriu nevaikštau...
Maždaug prieš 10 metų suvokiau, kad laikas kai ką keisti, nes iki tol vienu metu darydavau kelis objektus, buvo nuolatinis bėgimas: darbai – užsakymai, darbai – užsakymai. Tarsi niekas niekada nesibaigia ir nuolat jautiesi kaltas. Padariau poros metų pauzę, perdėliojau vertybes.
Žinoma, iš pradžių kažkurį laiką ilgėjausi to svarbumo – visur būti, visur dalyvauti. Bet prisijaukinau tokią būseną, vienu metu imuosi tik vieno objekto ir kurdamas jį jaučiu didžiulį malonumą.
Pastarąjį dešimtmetį maždaug 10 objektų ir sukūriau (vienam pastatui mažiausias terminas – 8–9 mėnesiai, iš jų trys mėnesiai – idėjai sugalvoti) – viešbutis Palangoje, Kaliningrade viešbutis ir gyvenamųjų namų kvartalas, apartamentai „Eglė“, J.Simpsono gatvėje – apartamentų kompleksas, toje pačioje miesto dalyje – dar dveji apartamentai.
Jei tik kas nors pasiūlo kurti šioje Palangos pusėje, niekada neatsisakau, maža to: jei sužinau apie čia parduodamus sklypus, pats pasiūlau savo užsakovams pirkti.
– Palanga šiandien yra visokia, senoji ir šiuolaikinė architektūra pinasi su rekreacine. Ar jos viena kitai mieste netrukdo?
– Čia juk nėra koks nors etnografinis draustinis, todėl ką nors imituoti būtų kvaila, reikia kurti dabartį, bet įvertinti ir tradicijas.
Palangoje tiktai rekreacinė architektūra ir turėtų būti – juk miestas tam skirtas, pastatai turi tai liudyti.
Birutės alėjos ir J.Simpsono gatvės sankryžoje 1997-aisiais suprojektavau savo pirmą namą stačiais stogais. Norėjau kažkaip hiperbolizuoti šlaitinį stogą, nes tradicinė jo 45 laipsnių proporcija man negraži. Kuo statesnis – tuo žaviau.
Tokių stogų vaizdas man nukrito iš vaikiškų animacinių filmų, kur tie nameliai stilizuoti – pakrypę, ištįsusiais stogais.
Panašų siluetą ir stengiausi sukurti, kad būtų ekspresijos. Toks šaržiškas išėjo, jei būtų lygus su tradiciniu stogu, būtų tik dėžė. O ir jaukiai po tais stogais pasislėpė 5 aukštai, per 1000 kv. metrų, bet namas atrodo kaip vieno aukšto su mansarda.
Palangoje visi namai turi būti kuriami ne tik gyvenimui, bet ir emocijai, kad žmonės eitų pro šalį ir jaustų tokį kurortinį lengvumą, smagumą, atsipalaidavimą.
Kalbant apie seną ir naują miesto architektūrą, manau, joje gali būti cikliškumas. Man pačiam jis išsidėstęs maždaug per 30 metų laikotarpį. Tarsi vienos kartos distancija. Pasižiūri, kas buvo sukurta maždaug prieš tiek metų, kokios kryptys, idėjos, ir jas naujai interpretuoji.
Viską permąstai, perleidi per save ir tarsi peršoki per vieną kartą – jau šiuolaikinėmis priemonėmis sukuri kitokią, modernesnę, architektūrą. Toks kūrinys gal net ir po 30 metų tebebus įdomus, morališkai nepasenęs.
– Gera architektūra nesensta?
– Neturėtų. Galbūt tam tikru jos gyvavimo periodu gali neatrodyti aktuali, bet laikas ją pasiveja. Ji subręsta.
– Kurdamas įvykį – pastatą stengiatės toje vietoje išsaugoti visus medžius, atrodo, tiesiog lankstote architektūrą tarp pušų?
– Gamta – išskirtinis Palangos bruožas, bet ne visos, tik mano mėgstamos jos dalies. Tačiau bet koks medis savaime nėra vertybė. Jei jis nušiuręs, kam jį saugoti, geriau naują pasodinti. Visokie savaaugiai klevai, priauga jų daugybė, kam juos saugoti, jie žudo pušis. O kai kurie veikėjai laksto su lozungais aplink tuos medžius, nežinau, ką ten jie saugo, bet tikrai ne gamtą.
Kas kita, kai yra visuma, sklypo charakteris su savo gražiais augalais, tada išties pušys priverčia palankstyti. Stengiuosi be reikalo nė vieno medžio nenukirsti.
– Šiuo metu su žmona gyvenate 62 kv. m būste „Eglės“ apartamentų komplekse, bet jau planuojate įkurtuves netoliese statomame 250 kv. m name. Savo gyvenamąsias vietas pats kuriate, o interjerus jose?
– Pats interjerų nekuriu, nors kai projektuoju pastatus, visada įsivaizduoju, koks bus jų interjeras, ir čia man talkina interjero dizaineris Mindaugas Melenis. Su juo kartu dirbame daugiau nei dešimt metų. Jis yra pagavęs mano ritmą, išgirsta mano idėjas, aš išgirstu jo, todėl puikiai susikalbame. Ir „Eglės“ namuose jis man padėjo sukurti interjerą, ir kituose tai darysime kartu.
Interjero dizainainas ir architektūra – dvi skirtingos sritys. Dizaineris priima sprendimus žiūrėdamas pro langą iš šilto pastato vidaus, o architektas – stovėdamas ir žiūrėdamas už lango, lauke, po lietumi. Kurdamas interjerą pats tiesiog sugaiščiau dvigubai daugiau laiko, tad pasitikiu profesionalu.
Nes geras interjeras neabejotinai kelia gyvenimo kokybę. Man tai tikrai.
Namuose praleidžiu didžiąją savo laiko dalį, tad mano prioritetai aiškūs. Kadangi žinau, kad algoritmo „pigus ir geras“ nėra, stengiuosi, kad mane suptų kokybiški daiktai. Jų galia užkurti geras emocijas nė karto nesuabejojau.
