– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Kvėdarnoje, o augau ir mokyklą lankiau Tauragėje. Baigę aukštąsias mokyklas tėveliai ten gavo paskyrimus. Mama ir tėtis lankė ne tik tą pačią Kvėdarnos mokyklą, bet dar ir kaimynai buvo, tad mano seneliai gyveno vienas šalia kito, per tvorą.
Visas vasaras bei daugumą savaitgalių leisdavau Kvėdarnoje. Miestelį juosianti Jūros upė man yra kone įaugusi į kraują. Tupėdavau meškerę įmerkęs ir per dienas žiūrėdavau į tekantį vandenį.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Šiluma ir meilė. Buvau labai mylimas vaikas – pirmas vaikas savo tėvams, pirmas anūkas savo abiem seneliams. Augau apsuptas begalinės meilės. Psichologai sako, kad labai svarbu, jog pirmuosius trejus savo gyvenimo metus vaikas jaustųsi karaliumi, jis turi būti svarbiausias, mat tie metai itin svarbūs tolesniam asmenybės formavimuisi. Aš turėjau šią dovaną.
Galėčiau pavardinti daugiau kažkokių epizodų ar nutikimų iš vaikystės, bet bendrąja prasme, manau, svarbiausia yra gera emocija.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Morės deginimas. Užgavėnės, – dar aplink žiema, paprastai tuo metu dar ir prisninga, atšąla, bet žinojimas, kad tuoj ateis pavasaris, šils oras – man tai labai įsimintina.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Žemaitija. Nuostabi žemaičių kalba, leisdamas vasaras girdėdavau tas tarmes. Manau, visi žmonės, kurie moka ir gali kalbėti tarmiškai, galėtų tai ir daryti.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Kvėdarna. Miestelyje yra bažnyčia, kūdra, mokykla, Vytauto paminklas. Gyventojai labai gražiai tvarkosi savo sodybas. Dar kapų keliukas, kuris nuo bažnyčios veda į kapines. Mano senelių sodybos buvo kaip tik prie to keliuko, tad kai vykdavo laidotuvės, vaikai prie tvorų subėgdavome ir laukdavome, kol pasirodys procesija, – pradžioje tik giesmes girdėdavome, kurios vis garsėdavo, garsėdavo, kol išvysdavome ir laidotuvių dalyvius. Mirties kultūra – man nuo vaikystės neatsiejama, beje, niekada neatrodžiusi baugi ar gąsdinanti.
Dar vienas nuostabus miestas – netoliese esanti Švėkšna. Ten labai daug gražių vietų, yra ką pamatyti, ką pajusti. Ypač architektams ar urbanistams – nesugadintą miestelio struktūrą, jo išplanavimą, erdves, aikštę, dvarą, bažnyčią. Ten fantastiškas landšaftas – važiuodamas į Švėkšną toli toli horizonte pamatai bažnyčios viršūnes, kurios vis artėja – išties tai įspūdinga.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Vytautas Landsbergis. Tai žmogus, kuris sunkiausiu šaliai momentu, kai griuvo viena santvarka ir gimė nauja, kai Lietuva išgyveno itin trapų laikotarpį ir bet kada Sovietų Sąjungos konvulsijos galėjo sutrukdyti laisvės virsmą, jis demonstravo šaltą ir ramų protą. Neįsivaizduoju, kiek profesoriui tai kainavo jėgų, bet išoriškai jis atrodė racionalus, tikintis ir nė akimirką neabejojantis savo tiesa. Tai dovana mums visiems, kad V.Landsbergis tada sutiko prisiimti visą atsakomybę už šalį.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Su Viktorija Daujotyte. Ši literatūrologė man labai patinka. Simpatija atsirado jos klausantis literatūros vakaruose, diskusijose, jos mintis perskaitau spaudoje ar išgirstu per televiziją. Žavi kalbėsena, minčių gilumas, šiluma, atsiribojimas nuo smulkmenų, kurios užima didžiąją mūsų laiko dalį ir išsiurbia iš mūsų daug energijos kasdien, jau daug metų, – ji sugeba virš to pakilti, atsiriboti nuo niekalų, intrigų ir ramiai, elegantiškai pasakyti kažką esminio, išliekančio.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
Matyt, visai mano kartai darė įtakos Vytauto Kernagio dainos. Įsirašinėdavau iš radijo imtuvo VEF į tėvų juostinį magnetofoną jo koncertą iš Palangos vasaros estrados. Net nežinau, kas labiau mane veikė – dainų tekstai ar muzika. „Severiutė“ – nepaprastai graži daina. Išgirdęs ją pamilau Marcelijaus Martinaičio poezija dar labiau.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Liesas jogurtas. Rokiškio. Su namine uogiene labai skanu.
– O patiekalas?
– Šalta rūgštynių sriuba.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Pats gražiausias – ačiū, nes su „č“ ir „ū“. Rašant mobiliajame telefone žinutes kartais pirštas nusprūsta ir aš parašau be lietuviškų raidžių, o vėliau kremtuosi dėl to. Nosinės, taškai – jie atima laiko maigant klaviatūrą, bet man tos raidės labai patinka. Svarstau, jei kam nors esu autoritetas, jei parašysiu tam žmogui žinutę su paukščiukais, tai gal ir tas žmogus pagalvos, kad pačiam vertėtų irgi lietuviškai rašyti.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Darbštumas ir atkaklumas – ypač žemaičiams, tai stiprūs ir geri bruožai. Bet pasakysiu ir nemalonų – pavydas. Netikiu, kad galima imti ir išvalyti iš mūsų bendruomenės mentaliteto jį, bet bent jau įvardinkime, kad tai turime. Ir tai bus žingsnis į priekį.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Yra posakiai, kurie man svarbūs, bet jie iš pasaulio išminties. Kadangi mano profesija susijusi su grožio sąvoka, pirmas į galvą atėjęs: viskas, kas yra gražu, yra paprasta. Aš tikrai taip manau.
– Jūs mylite Lietuvą, nes …
– Niekada savęs to neklausiu. Galėčiau užduoti panašų klausimą, – kaip tu gali nemėgti oro, kuriuo kvėpuoji?
Čia žodis „meilė“ netinka, nes tai tiesiog esi tu, esi dalis savo krašto. Tu negali nuspręsti, kad tu myli ar nemyli, nes meilė asocijuojasi su emocijomis, pakylėtais jausmais. O čia nėra nieko panašaus, nėra euforijos, kurią jauti pamilęs kitą žmogų. Tai pamatinis supratimas, tai yra tavo dalis, jei išvis žmogus gali tapatinti save su geografija, topografija, bioklimatine aplinka, į kurią įsiterpia dar ir žmogaus rankomis sukurti dalykai.
Tai yra kaip tavo drabužis – turiu apatinius drabužius, turiu švarką, viršutinis drabužius, kiti mano drabužiai – namai, mano miestas ir mano kraštas.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimo 100-mečio proga.
– Linkiu neprarasti tikėjimo, neprarasti noro daryti tai, ką kiekvienas sugebame geriausiai.
