A.Blotniui apmaudu, kad pasikeitus miesto valdžiai atsisakyta dalies įdomių projektų. Kita vertus, tai palyginti įprasta praktika – dažnai nauja valdžia linkusi į pirmtakų pradėtus darbus žiūrėti nepatikliai. Taip nutiko ir Vilniuje.
„Prieš metus pristatyto garsaus architekto Danielio Libeskindo projekto „Vilnius Beacon“ (liet. „Vilniaus švyturys“) statybos Liepkalnyje, Žiemos centre, turėjo būti pradėtos 2015 metais, o pabaigtos – 2016-aisiais.
Tačiau jis netikėtai susidūrė su kliūtimis.
Šiuo metu koreguojamas Pavilnių regioninio parko specialusis planas, be to, Civilinės aviacijos administracija paprašė parengti būsimų dviejų pastatų aukštingumo planą“, – pasakojo buvęs Vilniaus miesto vyriausiasis architektas.
– Gal tiesiog prieš metus nurodytos 2–2,5 mln. eurų investicijos į sporto ir sveikatingumo centrą Liepkalnyje buvo nerealiai didelės, todėl darbai ir nepajudėjo iš vietos? – pasiteiravo „Sostinė“ architekto A.Blotnio.
– Manau, jog ši suma nėra didelė, palyginti su ta nauda, kurią jis duotų. Reikia pasidžiaugti, jog vis dėlto nuspręsta šį projektą tęsti.
Šiuo metu Liepkalnio slidinėjimo trasa yra didžiausia Baltijos šalyse, o būsimas žiemos centras dar labiau praplėstų paslaugų sferą.
Be to, į miestą patrauktų vadinamieji architektūros turistai, norintys pamatyti išskirtinės architektūros asmenybės D.Libeskindo darbus.
– Kodėl sustojo informacinių technologijų parko „Vilnius Tech Park“ plėtros darbai Sapiegų rūmų parke?
– Čia tokia pat istorija, kaip ir dėl Liepkalnio projekto.
Sapiegų parke darbai turėjo būti baigti šį rugsėjį, tačiau keičiantis valdžiai atsirado laiko tarpas, kai šio parko plėtra buvo pristabdyta.
Tačiau pastarosiomis dienomis, ačiū Dievui, visa tai jau pajudėjo iš mirties taško.
Čia ruošiamasi dirbti dviem kryptimis – rekonstruoti pastatus ir atkurti istorinį barokinį Sapiegų rūmų parką.
Šiuo projektu būtų grąžinama didybė Antakalniui. Jei visas informacinių technologijų parko kompleksas būtų sujungtas su Sapiegų rūmais, ši erdvė virstų vientisu barokiniu ansambliu.
– Kaip vertintumėte kitus šiuo metu įstrigusius miesto projektus?
– Manau, apleistas Šeškinės stadionas yra savotiška miesto ir Lietuvos gėda – apmaudu, jog mes tiek metų nesugebame sutvarkyti šios aplinkos.
Sakyčiau, jog šią problemą išspręsti turėtų būti valdžios garbės reikalas.
Taip pat nesinorėtų, nepaisant sunkios finansinės būklės, užleisti miesto viešųjų erdvių.
Jau įsitikinome Bernardinų sodo sėkme, todėl reikėtų nepamiršti ir Lukiškių aikštės tvarkymo, Misionierių sodo ir Reformatų skvero.
Taip pat gaila, kad užmiršta kita svarbi miesto vieta – Paupio ir Paplaujos rajonai. Šioje 90 hektarų teritorijoje turėtų būti išnaikintos senos sovietinės gamyklos.
Neries pakrantė, mano nuomone, irgi turėtų būti tvarkoma ne kosmetiškai, kaip dabar, o iš pagrindų.
– Kuriais miesto projektais galėtumėte pasidžiaugti?
– Ko gero, vienas svarbiausių projektų – buvusių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pavertimas kongresų centru.
Būtų ne tik puikiai sutvarkyta vieta miesto centre, bet ir vyktų konferencinis turizmas, Vilnius galėtų tapti pasaulinio lygio miestu.
Taip pat kalbama apie dviejų viešbučių statybą šioje teritorijoje.
Tai suteiktų miestui daugiau patrauklumo ir pritrauktų investicijų.
– Ar Vilnius pribrendęs ryžtingoms viešojo transporto sistemos permainoms?
– Manau, kad taip. Anksčiau skeptiškai žiūrėjau į naują transporto rūšį mieste, tačiau regint didėjančius automobilių srautus bei centrinėje Vilniaus dalyje statomus didžiulius verslo kompleksus reikėtų pagalvoti ir apie investicijas į lengvąjį metro.
Tokia idėja turėtų būti įgyvendinama per 5–7 metus.
Žinoma, drauge reikėtų pasirūpinti „Park-and-Ride“ sistema, t. y. įrengti automobilių stovėjimo aikšteles šalia viešojo transporto stotelių.
– Ar ketinate ateityje prisidėti prie miesto plėtros?
– Ir toliau dirbu architektu, konsultuoju.
Be to, su buvusiais vyriausiaisiais miesto architektais norėtume įsteigti tam tikrą forumą, viešąją įstaigą, kurioje galėtume generuoti idėjas, jas pristatyti visuomenei ir savo patarimais padėti savivaldybei.
