Sausio mėnesį jie keliavo sukilėlių takais po Žaliąją girią, kovą lankėsi Paberžėje, kur paminėjo A.Mackevičiaus garsųjį pamokslą, po kurio pats kunigas su būriu apylinkės vyrų išėjo į nelygią kovą dėl laisvės.
Balandžio 13 dieną Panevėžio žygeiviai išsiruošė jau į trečią žygį, skirtą 1863 metų sukilimo 150-osioms metinėms paminėti. Žygis pradėtas Genėtinių kaime Panevėžio rajone prie paminklinio akmens Z. Sierakausko vadovautoms kautynėms atminti.
Prieš pusantro šimto metų balandžio mėnesį Raguvos miškuose susirinko didelis sukilėlių būrys. Nors jėgos buvo nelygios, Sierakausko vadovaujamiems sukilėliams laimėti pavyko.
Šviečiant išsiilgtai pavasario saulei, pažliugusiais, vietomis vos perbrendamais keliais žygeiviai patraukė link Skaistakalnės vienkiemio (Jasnogurkos), kur palaidoti įvairiuose mūšiuose 1863–1864 m. žuvę sukilėliai. Šalia kapelių 1971 m. pastatytas trijų stulpų stogastulpis (architektas V. Gabriūnas). Pasirodė, kad ne mes vieni keliaujame sukilėlių takais, - ant kapinių tvorelės buvo padėta Lenkijos vėliava.
Į kiekvieną žygį keliauja ir Gedimino Ilgūno knyga „Antanas Mackevičius. Sukilimo žygiai ir kovos“. Joje registruojami žygio dalyviai, iš jos skaitomi sukilimo istorijos fragmentai. Įdomu klausytis, kaip skirtingai interpretuojami tie patys istoriniai įvykiai. Vieną teigia caro kariuomenės vadų oficialūs pranešimai, kitą - karo ekspertų išvados apie mūšio eigą ir baigtį, trečią - užrašyti sukilimo dalyvių pasakojimai.
Dar po 150 metų mūsų provaikaičiai, kalbėdami apie XXI a. pirmosios pusės Lietuvą, galės pasiremti filmuota medžiaga, XVIII a. tokių atminties ženklų mums nepaliko. Galime tik priimdami vienokią ar kitokią versiją įsivaizduoti.
Nežinau, kaip kaimo gyventojams atrodo būrys žmonių su žygeivių vėliava, klampojantys sunkiai bepravažiuojamais, pavasarinio polaidžio apsemtais miško keliais, prie sukilimo atminties ženklų dainuojantys liaudies dainas, uždegantys žvakutes. Manau, kad keistai.
Kiekvienas pasirenka būdą, kaip paminėti svarbias tautai sukaktis: dalyvauti oficialiai organizuotose minėjimuose, stebėti jų įrašus ar dokumentinius filmus per televizorių, visiškai tuo nesidomėti - ignoruoti bet kokią istorinę atmintį ar su bendraminčių būriu leistis į žygį, pamėginti įsijausti į senų laikų dvasią, palikti savo pėdas.
Žygis buvo puikus. Ne tik dėl šaunios ir ištvermingos draugijos, pažintinės veiklos, bet ir dėl žaismingo pavasarinio pasveikinimo: sniegą keitė lalantys vandenys, klykavo gervės, sudrumsta ramybe stebėjosi stirnos ir briedis, sumėlynavo žibučių akelės.
Liūdino tik iškirstų miškų vaizdas, technikos išmalti keliai ir rąstų rietuvės palei juos. Kirbėjo skaudi mintis - ar ilgai gervės turės kur parskristi?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
