Naujausiame interviu „JOKIŲ FILTRŲ su Saugirdu Vaitulioniu“ apie tai atvirai papasakojusi atlikėja Jazzu, mačiau, sulaukė įvairių komentarų. Neva, visos šeimos turi vaikų ir niekam jokios bedugnės neprasiveria. Netiesa!
Tiesiog daug kas apie tai nekalba, nesipasakoja nei savo tėvams, nei uošviams, nei kitiems tolimiems ar net labai artimiems giminaičiams, draugams, bendradarbiams. Apie tai niekas nekalba, nes gėda. Tačiau be reikalo. Pakaks apie tai tylėti ir tildyti, gėdinti apie tai komentaruose kalbėti kitus negalima.
Esu didelė atlikėjos Jazzu gerbėja ir myliu ne tik jos charizmą, balsą, bet ir šviesią bei ryškią asmenybę, kuri, man atrodo, yra pralenkusi laiką ir savo talentu visa galva pralenkusi mūsų šalies scenos žvaigždes. Todėl po šio interviu Jazzu dar labiau myliu, gerbiu ir žaviuosi.
Nes ji nepabūgo garsiai prisipažinti apie tai, ką kitos moterys yra linkusios slėpti. Jazzu nepabūgo prisipažinti apie ją kamavusią pogimdyminę depresiją ir juodu su mylimuoju užklupusius santykių išbandymus.
Puikiai žinau, apie ką ji kalba. Puikiai suprantu, ką jai teko pereiti. Nežinau, kokie Jazzu santykiai su jos vaiko tėčiu dabar, bet tikiuosi, kad jie tą egzaminą išlaikys.
Kažkaip Jazzu padrąsino parašyti. Norisi palaikyti visas esamas ir būsimas mamas, nes tikrai tokį santykių egzaminą tenka iš naujo laikyti ne vienai kūdikio sulaukusiai jaunai šeimai.
Susvetimėjimas, pogimdyminė depresija, nuovargis, pykčiai, nusivylimas, nesupratimas. Deja, ne tik teigiamų, bet ir daug neigiamų emocijų šeimoje gimsta kartu su vaikučiu. Pati išgyvenau sunkią pogimdyminę depresiją.
Liūdniausia, kad manęs niekas nesuprato ir nepalaikė. Netgi mano draugės kaimynės būdavo nepatenkintos, jei pradėdavau guostis apie savo psichologinius sunkumus.
„Taigi tik džiaukis, turi daugiau nei kitos gali svajoti“, – drausmindavo jos mane. Ir „guosdavo“ bei bandydavo įkvėpti savo pasakojimais apie naujus išbandytus pyragėlių receptus ar keramikos kursus.
Nors vaikų buvome panašiu metu susilaukusios visos, bet visų mamų emocinė būsena po gimdymo juk yra skirtinga. Tik ilgai to nesupratau. Ilgai gėdinau save ir kaltinau, kodėl aš čia taip ir anaip reaguoju, verkiu, liūdžiu, pykstu, bijau. Juk turėčiau, kaip ir mano kaimynės, kasdien būti besišypsanti, nepriekaištingai pasidažiusi ir energija, laime spinduliuojanti. Kaip ir tos laimingos influencerės mamos, kurių tikruosius gyvenimus slepia „instagramo“ filtrai, o aš tai pagaliau supratusi lioviausi su jomis lygintis ir jas sekti.
Nes tikrai nė iš tolo mano gyvenimas neatrodė toks tobulas, kokį dažnas mato viešumoje. Todėl labai žaviuosi moterimis, kurios nebijo kalbėti apie tai viešai. Kuo mažiau gyvenimas atrodys kaip kreivų veidrodžių karalystė, kuo ryškesnį ir tikroviškesnį jo vaizdą matysime ir tai suvoksime, tuo laimingesni būsime.
