„Žinai, Stasiukas numirė, kaimynas“, – dalijasi naujiena viena moteriškė.
„Ar tas, kur baisiai kūdas? Liga papjovė?“ – klausia draugė.
„Kad ne liga. Nei sirgo, nei ką, ką tik man dar kraną pataisė. O vakare išėjo balkonan parūkyti, grįžo ir sukniubo. Ir negyvas“, – vis atsidūsėdama paaiškina.
„Jetau, kaip gerai!“ – entuziastingai šūkteli draugė.
„Ar nublūdai? Kas čia gero? Gi geras žmogus mirė. Buvo ramus, tykus, mandagus, visoms mums pensininkėms patalkindavo, su žmona baisiai gražiai apsiėjo, kartais net pavydu būdavo. Duok Dieve tokį vyrą visoms. Tu čia gal iš kvailumo džiaugies?“ – klausia pasipiktinusi.
„O ko čia liūdėt? Parūkė, klink ir negyvas. Nei ant patalo kamavosi, nei slaugyt reikėjo, nei skausmus kentė. Geresnės mirties ir norėti negali“, – atšauna džiaugsmingoji.
„Hmm, gal ir tavo teisybė. Va, Birutė su saviškiu kiek kamuojasi. Pala, kelinti metai Vidas ant patalo? Ar tik ne ketvirti?“, – galva linguoja pirmoji.
„Arba Editos, tos iš pirmo aukšto, motina – septyneri metai iš lovos nesikelia, viskuo reikia aptarnauti.
Mano pusseserė antri metai namie uošvę slaugo, tai irgi vargo vakarienė: nei kur išeit, nei išvažiuot, nuolat prie namų pririšta. O dar prisitampo kiek, kai ligonę reikia nuprausti ar patalus pakeisti, pačiai nugara skausmų surakinta… Tai aš ir sakau, kad staigi mirtis – didelė laimė ir pačiam iškeliaujančiajam, ir jo šeimai“, – užbaigia paaiškinimą.
Garsus pokalbis autobuse įžiebia diskusiją mirties tema ir dalijimąsi gyvenimiškomis istorijomis: kaip kas mirė, kaip vargo artimieji, slaugę į gyvenimą besikabinančiuosius, kokios baigties patys norėtų.
„Kas čia? Mirties autobusas?“ – klausia naujai įlipęs ir diskusijos temą greitai perpratęs vyras.
Vos nesulaukia smūgių rankinėmis, pensininkės jį išvadina įžeidėju ir senatvės negerbėju.
Arčiau centro įlipa klegantis jaunimėlis, ir linksmas šurmulys užgožia beįsiplieskiantį konfliktą.
