Čia praėjo vaikystė, jaunystė, nėra kampelio, į kurį nebūčiau kyštelėjęs savo smalsios nosies ir grindinio akmens, ant kurio nebūtų užmynusi mano jaunatviška pėda.
Viena labiausiai įsimintinų vietų, tai Jono kalnelis. Šalia buvo saldainių fabrikas, vaikų darželis, iš kurio buvau pabėgęs, žiemą skriejome rogėmis nuo kalno, ant užšalusio tvenkinio čiuožinėjome pačiūžomis.
Šalia ir maža jauki salelė, kurioje mokiausi irkluoti akademinio irklavimo valtį.
Šiandien atėjęs ant Jono kalnelio norėjau prisėsti ant suoliuko ir nors trumpam sugrįžti į vaikystę, deja.
Nedrįsau prisėsti ant suoliuko, išmarginto šiuolaikiniais užrašais, o pažvelgęs į tolį nepasijutau grįžęs į Lietuvos kampelį. Skaudu, bet kelią į vaikystę užtvėrė šių dienų realijos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.