O štai apie emigrantus – būtina. Kalbėsime, komentuosime ir piktinsimės. Čia as apie jus, tulžį kasdien liejančius. Tiksliau, aš kalbėsiu, o jūs mane komentaruose malsite į miltus.
Ar kada nors domėjotės, kiek lietuvių bent per paskutinį dešimtmetį išvyko gyventi į kitas šalis?
Oficialios statistikos portale (2020 metu duomenimis) 2019 metais Lietuvą paliko 29 273 piliečiai. 2016 metais – 50 333, 2010 metais – 83 863.
Tai tik keletas skaičių palyginimui. Jie pasklido po Angliją, Airiją, Norvegiją ir kitas šalis, kur legalizavosi, pramoko ar patobulino jau mokėtą kalbą, susirado darbą.
Jie ten gyveno, kūrė šeimas, gimdė vaikus, leido šaknis ir tie, kurie tikrai pritapo, įsiliejo į vietinę bendruomenę.
Tas geresnio gyvenimo ieškojimas vyksta jau trisdešimt metų, nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Nuo pirmų, nelegaliai pasilikusių ir besikabinančių į gyvenimą Anglijoje, nuo už prižiūrimų senjorų ištekėjusių Amerikoje, nuo dešimčių tūkstančių, pradėjusių savo karjerą viešbučių kambarinėmis ar vyrukų, prakaitą liejančių statybose.
Buvo dar ir kitokio plauko išvykėlių. Jie vogė laivų motorus Prancūzijoje, gabeno narkotikus į Olandiją, Vokietiją aprūpindavo trečios rūšies laisvo elgesio mergelėmis.
Tai apie ką as čia, tikriausiai jau širstate ir badote į smilkinį skaitydami. Juk viskas ir taip aišku. Juk viskas jau buvo aprašyta, išgvildenta, iškomentuota. Svarbiausia, juk žmonės išvažiavo, juk uždirbo pinigų, kaip ten jau buvo – taip, visi laimingi, sotūs ir suradę savo vietą tam svajonių pasaulyje.
Viskas būtų čia gerai, jei ne posakis „Egoizmo šaknys gilios“…
Prieš beveik penketą metų, jei dar atsimenate, buvo panaši situacija. Besitęsiantys karai Artimuosiuose Rytuose vijo pabėgėlius į Europą. Panikavo tada ir lietuviai. Apie tai mintimis dalinausi straipsnyje „Manot, pabėgėliai su brangiais telefonais norės čia pasilikti?“
Tada buvo ir pikta, ir graudu, ir gailu tų vietos nerandančių žmonių.
Tada galvojau, kad tūlas lietuvis supras, jog visi ieško laimės po saule. Kad įvertins ar prisimins pirmuosius emigravusių lietuvių metus, kai dar nežinai, kas tavęs laukia ir su kokiomis problemomis teks susidurti.
Ir kad su laiku jie suvoks, jog mes visi VIENO pasaulio piliečiai. Ir tas pasaulis priklauso mums visiems. Ir kad mes visi turim teisę į laimę. Ir kad jie taip pat nusipelnė gyventi geriau, kokią religiją beišpažintų, kokia kalba bekalbėtų ir kokia bebūtų jų odos spalva.
O dabar šalin jausmus, kad nuramintume jūsų visų baimes.
Europos Sąjungoje nelegaliai kirtusiems sieną galioja griežti įstatymai.
Nustačius piliečio tapatybę, pradedama teisinė procedūra, po kurios suteikiamas prieglobstis arba jis išsiunčiamas į savo kilmės šalį. Kiek iš kirtusių Lietuvos sieną tos procedūros sulauks – klausimas retorinis.
Daugumos, o gal ir jų visų tikslas – tikrai ne Lietuva.
Per tą laiką, lietuvaičių pasipiktinimų gausos ant kelių parklupdyta Lietuvos valdžia galiausiai nuo „Batkos“ atsiskirs net ne tvora, o siena. Taigi, galite miegoti ramiai. Vietos po saule užteks visiems.
