Mūsų abiejų šeimos buvo nepasiturinčios, abu turėjome daug bendro, svajojome apie gyvenimą, kokio neturėjome. Tačiau viskas pasikeitė mums išsikrausčius į didmiestį. Tada mūsų bendravimas nutrūko, nes man teko pasinerti į studijas, vėliau sukūriau šeimą, o vaikystės draugė susirado kitą veiklą – ji pasinėrė į modelių pasaulį, kuriame vietos seniems draugams nebeliko.
Pasiūlė restoraną
Ir štai, vieną dieną po daugelio metų mes vėl susitikome, visiškai atsitiktinai susidūrėme gatvėje. Ji atrodė fantastiškai: vardiniai dizainerių rūbai, nepriekaištinga šukuosena, puiki figūra. Šypsojosi man lyg iš žurnalo viršelio.
Tuo tarpu aš šalia atrodžiau kaip jos tėvas, suvargęs, priaugęs svorio, susišiaušęs, skubantis su maišu iš parduotuvės namo. Bet ko norėti, kai augini du vaikus ir dirbi per du darbus tam, kad vasarą atostogas praleistum ne kaime prie ežero, bet galėtum išvykti bent iki latviško pajūrio.
Kadangi susitikome po gerų penkiolikos metų, nusprendėme valandėlę pasišnekučiuoti. Jau norėjau sakyti, kad netoli yra jauki kavinukė, bet draugė mane pertraukė ir pasiūlė nueiti į vieną prabangiausių restoranų visame mieste. „Aš visada ten valgau, kai būnu Lietuvoje“, – paaiškino ji.
Šiek tiek sutrikau, nes ten su šeima dar niekada nesame buvę, vis pagailėdavome pinigų, vis pataupydavome.... Tačiau gėda buvo sakyti, kad negaliu sau to leisti. Sutikau, pavežė mane iki ten su visais maišais.
Jautėsi nejaukiai
Atsisėdus prie stalo jaučiausi šiek tiek nejaukiai, nes nei mano apranga, nei socialinis statusas, nei mano piniginė ten visiškai nederėjo. Dar nejaukiau pasijutau atsivertęs meniu, nes patiekalų kainos prilygo mūsų šeimos savaitės maisto biudžetui. Pasakiau vaikystės draugei, kad nesu alkanas...
Draugė primygtinai pasiūlė ką nors užsisakyti. „Čia skanūs cepelinai, – pašnibždėjo man ji. – Visada čia juos valgau.“
Maniau, kad ji juokauja. Vienas prabangiausių restoranų, kur gali užsisakyti pačių ekstravagantiškiausių patiekalų, gamintų pagal „Michelin“ meistrų nurodymus, o ji nori cepelinų?
Ne, ji nejuokavo. Ji iš tiesų užsisakė cepelinų porciją, kurią gardžiai sukirto. Aš, prisidengdamas dieta, paėmiau „tik“ kažkokių brangių salotų. Cepelinų juk galėjau paragauti bet kurioje pakelės užeigoje ar pasigaminti jų su žmona namuose...
Ir tuo metu, kai ji man pasakojo apie savo prabangų gyvenimą užsienyje, jachtas, brangius pirkinius ir dar brangesnius vakarėlius, man visa tai nebedarė tokio įspūdžio. Tas blizgučių pasaulis kažkaip visai nederėjo su jos lėkštėje raikomais cepelinais.
Tada supratau vieną dalyką. Kad ir kokioje rampų šviesoje ir prabangoje dabar maudėsi mano vaikystės draugė, kad ir kiek kainuotų jos Karlo Lagerfeldo rankinė ar dizainerių įrengtas butas su terasa ant stogo, vis tiek ji liko ta paprasta mergaitė, kuriai net prabangiame restorane mieliau valgyti paprastą kaimišką maistą nei keptas austres. Po brangiais blizgučiais slėpėsi tikroji ir paprastoji mano draugė, kurios nuoširdumo ir provincialaus paprastumo nepakeitė jokie pinigai.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų rugsėjo 27 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
