Norėčiau papasakoti apie kaimyną, gyvenantį per kelis namus nuo mano tėvų sodybos. Jaunas vyras, dar neturintis keturiasdešimties. Nedirba, nes nenori, gyvena iš pašalpų.
Vyras atrodo klaikiai – iškirmijusiais dantimis, žiemą vasarą dėvi tuos pačius purvu apskretusius drabužius ir guminius botus. Nesiprausia, ko gero, nuo tada, kai mirė jo močiutė – tai bus geras dešimtmetis. Kažkada buvusi tvarkinga sodyba jau kadais virto landyne ir blusynu su išvirtusiomis tvoromis ir piktžolėmis iki juosmens.
Nepatikėsite, bet ir tokiam jaunikiui atsiranda „nuotakų“, ir dar ne viena.
Kadangi kaime, be šito sutriaus, gyvena dar trys jauni prasigėrę vyrai, orgijos, ypač po eilinės pašalpos, yra įprastas dalykas. Vos gavę pinigų, jie būriu pėsčiomis traukia į artimiausią parduotuvę ir grįžta jau ne vieni. Drauge parsiveda „mergų“, jei tuos padarus galima šitaip pavadinti.
Pernai vasarą per karščius vienam iš šitų zombių nuo persigėrimo pradėjo stoti širdis ir blaivesnė sugėrovė tai pastebėjusi atlėkė pas mus, kad padėtume ir iškviestume greitąją pagalbą. Mama liko laukti greitosios, o mes su vyru nubėgome pažiūrėti, kaip ten tas žmogus.
Vaizdas, kurį tada pamatėme, man iki šiol stovi prieš akis. Būtent tada supratau, kad šitiems, ko gero, jau niekas nepadės.
Nekalbu apie juodus kaip anglis, beveik suskilinėjusius patalus ir šiukšlėmis padengtas grindis. Nekalbu apie neapsakomą dvoką, kurį sudarė neplautų kūnų smarvė, vėmalai, pūvantis maistas ir nuorūkų kalnai...
Vyras, dėl kurio mus pakvietė, gulėjo lovoje (jei tą migį galima pavadinti lova), kriokdamas, jau pradėjęs mėlynuoti. Dar vienas kompanijos narys gulėjo susmukęs pasienyje, pasiekęs komos būklę, nereaguojantis į aplinką.
O ant grindų girta pora, ramiausiai išvertę subines, krušosi kaip gyvuliai.
Gal blogai padariau, bet tiesiog neprisiverčiau ten išbūti ilgiau nei kelias sekundes. Lauke taip supykino – maniau, kad viskas, nebeišlaikysiu. Nesu labai jautri, bet šito tikrai buvo per daug.
Laimė, greitai atvažiavo greitoji. Kol vargšė felčerė tvarkėsi su kriokiančiu vyru, likome lauke su mus pakvietusia mergina. Iš baimės ji daugmaž prasiblaivė, tai gavome progą pasikalbėti. Tai, ko gero, buvo dar baisiau nei visi matyti vaizdai.
Pasirodo, jai ne keturiasdešimt, o vos aštuoniolika ir ji jau turi vaiką, gyvenantį globos namuose. Ant veido jau pageltonavusios mėlynės, nes prieš kelias savaites jie čia susimušė.
Su šitais vyrais girtuokliauja jau ne pirmus metus. Pradėjo, kai buvo maždaug keturiolikos, nes „daugiau nėra ką veikti“... Vaikas nuo kažkurio iš šitų, bet tiksliai negali pasakyti, nuo kurio. Gimė neišnešiotas ir labai nesveikas.
Mačiau tą merginą iškart po Naujųjų, kai atvažiavome aplankyti giminių. Ji girtutėlė svirduliavo įsikibusi vienam savo kavalieriui į alkūnę mėlynais apdribusiais nuo sumušimų vokais.
Nežinau, kas dėl to kaltas, bet pamąstymui: mano vaikystės laikais kaime buvo gyvenami visi namai. Kaimo tipo gyvenvietėje, vos už poros kilometrų, buvo veikiantys kultūros namai, daugybė jaunų tvarkingų šeimų su vaikais, veikė vaikų darželis. Buvo ambulatorija, pradinė mokykla ir tame pačiame pastate – biblioteka.
Dabar viskas tuščia, uždaryta. Pastatai byra, jau metų metus stovi užkaltais langais. Nes šioje gyvenvietėje liko vien senukai, vasarotojai ir tie, kas nepajėgia išvažiuoti į užsienį.
Tai tiek pamąstymui.
