Norisi ramiai įsitaisyti, susikaupti ir rašyti, nes, eilinį kartą paskaičius Andriaus Užkalnio šedevrą apie „iš tiesų prancūziškos“ virtuvės restoraną „La Cave“, burnoje atsirado keistas jausmas. Toks keistas, kad tuo jausmu norisi pasidalinti ir su jumis. Todėl, išgėrusi du litrus kavos bei grauždama skrudintos duonos kampą, griebiausi plunksnos.
Na, jūs mane supratote: ta plunksna – ne kokio praskrendančio balandžio. Tai – mano asmeninis kompiuteris, ant kurio staiga pirštai patys ėmė ieškoti raidžių, tos susijungė į žodžius, o galiausiai išėjo ir sakiniai.
Ausyse tarsi švelnūs fortepijono garsai skambėjo žodžiai apie šį naujų aukso klodų ieškotoją... Aukso klodų, kurių ieškojimų karštlige užsikrėčiau ir aš. Juk visi nori pinigų, gražių namų ir visuotinės meilės.
Taigi, varginu pirštus visai ne dėl to, kad ir toliau garbinčiau „visiškai prie Katedros aikštės ir tarp viešbučio „Kempinski“, puikaus baro „Zoe’s“ ir geriausio Vilniaus indų restorano „Sue’s Indian Raja“ įsikūrusį restoraną, o todėl, kad myliu A.Užkalnį.
Na, nemanau, kad jūsų galvos tokios sujauktos, kad pradėtumėte svaigti apie kažkokį seksizmą. Myliu jį todėl, kad savo mintimis ir rašliavomis jis ir mane įkvėpė rašyti.
Pradėjote kikenti ir manote, kad tai netiesa? Ir dar kokia tiesa, bet viskas ir iš eilės...
Dažnai mintimis nuklystu į tuos Užkalnio minimus restoranus. Nueičiau gal ir paskui jį. Bet, mano mieli skaitytojai, esu toli. Jei kaskart turėčiau kaip ir jūs žingsniuoti jo pėdomis, lėktuvo bilietai atsieitų brangiau negu jūsų savaitės išlaidos maistui.
O tai jau būtų didelė gėda. Nes gerbiu visus bulvių valgytojus, mažai uždirbančius Lietuvos varguolius ir šiaip visokius runkelius. Negalėčiau viską trenkti, sumokėti už lėktuvo bilietą, atlėkusi skaniai pavalgyti, o po to dar ir aprašyti. Kad ir jūs pavarvintumėt seilę. Kad, svajodami apie tuos gardėsius, patikrintumėt spintelių turinį ir išsivirtumėt grikių košės.
Ir ta košė jums kvepėtų prancūziška svogūnų sriuba su ištirpusiu joje sūriu. Ir be reikalo joje ieškojote to sūrio gabalėlių. Geriausiu atveju, radote tik vieną kitą spirgio likutį. „Tačiau vis tiek patiekalas buvo vykęs“.
Užtat po to puodelis pieno su grakščia plutele ant viršaus „buvo tikra palaima“. Tikrai galėtumėt išgerti dar vieną. Skrandyje tuščios vietos neliktų.
Bet apie ką aš čia dabar... Juk reikėtų kalbėti apie omarų sriubą už 20 litų, „švelnią ir dar su gardžia krevete ant viršaus“, kuri yra tikra palaima. O aš apie kažkokius grikius, sovietinė atgyvena.
Dar reikėtų kalbėti apie prancūziškam restorane patiektą totorišką jautienos žlėgtainį ir visai nekalbėti apie tai, jog eilinis prancūzas net nežino, kas tas totorius yra.
Ai, dar pamiršau kažkokius ten mėsainius su „Džiugo“ sūriu, nors tiems prancūzams nei mėsainiai svarbu, nei jie tą „Džiugo“ sūrį žino. Jie patys turi tiek sūrių, kiek lietuvis net susapnuot negali.
Bet mane tikrai sujaudino, kad „ši vieta skamba ir atrodo kaip profesionalus restoranas, o ne diletantu projektas“. Kad tame restorane galima pasijusti „nebe Rytų Europos užkampyje, o tikruose Vakaruose“. Ir kad tame restorane galima net pakasynas švęsti. Ir ne bet kokias. O lietuviškos valiutos.
Na, bet man ir vėl nesvarbu nei tie užkampiai, nei aš tą Europą skirstau į Rytų ar Vakarų.
Man svarbu kas kita – pinigai! Bet kokia valiuta.
Manau, kad dar ne visą ją užkas ir apraudos, susirinkę į „La Cave“. Manau, kad dar liks kažkiek ir man. Jei rašysiu. Apie bele ką...
Pavyzdžiui, kritikuosiu Užkalnio išgirtus patiekalus ar reklamuotus mėsainius stilinguose restoranuose. Arba žvengsiu, kai jis per vienus pietus sudoros lietuvio visos savaitės maisto normą. Arba dėsiu jį į šuns dienas, kad per mažai paliko arbatpinigių, nes už straipsnį tąkart gavo per mažą honorarą.
Ir tikrai nesišaipysiu, kad eilinis lietuvis, atėjęs pavalgyt, nepaliko arbatpinigių. Nes ir vargšui kartais reikia paragauti restorane patiektos mėsos. Ir bent užuosti šalia sėdinčio turtingesnio piliečio geriamo vyno aromatą.
Na, galima rašyti apie viską. Svarbu, kad už tai sumokėtų. O kuo daugiau sumoka, tuo labiau norisi rašyt. O paskui įsijauti ir rašai, rašai… Kol tampi turtingu. Ir dar mylimu. Ir dar šimtus teigiamų komentarų po savo straipsniais randi. Argi tai ne gyvenimo laimė?
Už tai ir myliu A.Užkalnį, nes ir aš noriu būti ir laiminga, ir turtinga… Dėkui, Andriau, už įkvėpimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
