***
Ką galima pasakyti apie meilę? Kokia tai jėga, kurios dėka gyva žmonija ir visas pasaulis? Meilė pakelia ant sparnų, suteikia daug vilčių, jos dėka mes esam pilni svajonių. Galų gale ji - tai pati didžiausia Dievo dovana. Tačiau ar mokame ją branginti, saugoti ir tausoti? Ar mes tikrai suprantame jos esmę ir tinkamai ja naudojamės?
Dauguma žmonių meilę supranta skirtingai. Vieniems ji tik užgaida, kitiems gyvenimo prasmė, o dar kitiems kančia. Kodėl kančia - didžiausia meilės ir neapykantos palydovė?
Štai pavyzdys. Susitinka mergina ir vaikinas, pažiūri vienas kitam į akis ir kūnais nubėga šiurpuliukai. Tai - meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji teikia palaimą ir gyvenimo džiaugsmą, kuris degina sielą karščiau nei ugnis, o akys tuomet spindi skaisčiau, nei pavasario saulė. Ji suteikia žmogui sparnus ir gyvenimas nusidažo rožine spalva. Tačiau kaip ten bebūtų su meile, ji taip pat atneša skausmą ir nusivylimą.
Atstumas nuo mylimo žmogaus kaip tik ir sukelia šias emocijas, tuomet širdyje dar būna gyva viltis likti kartu amžinai. Sunku rasti žmonių, kurie nežinotų, kas yra ta kančia, kada tavo mylimasis nenori nieko apie tave girdėti, o meilė, kurią tu jautei, virsta neapykanta.
Kartais atrodo, kad nemokame išsaugoti jausmų. Taip, neapykanta - meilės palydovė. Kai tave išduoda tavo mylimas žmogus, bandai jo neapkęsti, klimpsti į nusivylimo ir nebūties dugną. Širdyje pasilieka tuštuma ir sielą perveria pagieža.
Tačiau mokėkime susitaikyti su išdavyste. Galbūt tai - mūsų likimas, o gal tik jo duotas kryžius... Laikas. Pasitelkime į pagalbą jį. Leiskime jam išgydyti mūsų žaizdas ir padėti užsimiršti. Palikime visa tai laikui, nekelkime į paviršių praeities ir išmokime gyventi šia diena ir rytdiena. To, kas buvo, nepakeisime, bet galime pakeisti tai, kas dar bus.
Mes galime pakeisti savo gyvenimą! Niekas neatims iš mūsų siekių, vilčių ir svajonių, nebent mes patys. Nepasisekusią meilę gydykime nauja ir niekada nesiliaukime kažko ieškoti. Nesusitaikykime su beprasmiu likimu, imkime vairą į savo rankas ir su Dievo pagalba kurkimės gražesnį rytojų.
Meilės galia gali išgydyti sielos žaizdas. Nebūtinai ta meilė gali būti skirta žmogui. Mes galime mylėti gamtą, savo augintinius ir galiausiai patį gyvenimą.
Viena mano pažįstama man kadaise buvo pasakiusi: jei tau blogai ir nemyli net pačios savęs – pamilk žmogų, kuriam yra blogiau už tave. Aplankyk jį. Gal jo skausmas atmerks tau akis ir tu pamatysi, kad tavo problemos yra daug lengvesnės ir daug greičiau sprendžiamos. Pamilk patį save ir savo gyvenimą, ir jis nusidažys rožinėmis spalvomis. Taip pat gali pamilti savo veiklą, jei tik randi joje perspektyvą ir galimybę tobulėti.
Mes negalime būti kaip tas stovintis vanduo. Mums reikia krantų, į kuriuos galėtume įsilieti, reikia judėjimo, laisvės ir gerų emocijų. Nepavarkime gyventi. Naktį miegokime, o dieną veikime. Ieškokime galimybių, nes kiekviena diena duoda joms kelią.
Taigi, ar meilė nėra gydomoji galia? Ar mylėdami nesijaučiame geriau? Meilė. Ji vienintelė suteikia sparnus skrydžiui į tolimesnį mūsų gyvenimą.
Aš dėkinga savajam likimui už tai, kad jis leido man pažinti meilę. Jis leido ją atrasti savyje ir nešioti per amžius. Anksčiau juk nežinojau, kas ji yra, ir nemaniau, kad ji iš vis yra. Tačiau ją sutikau. Aš nežinau, kaip ją apibūdinti žodžiais. Galbūt ji – tai švelnumo atspindys, trapumo simbolis, o gal gėlių žydėjimas, žvaigždžių mirgėjimas dangaus platybėse. Aš nežinau, kas ji, tačiau jaučiu, kad ji plati ir gili kaip jūra.
Tik mylėdamas gali jausti begalinį džiaugsmą, tačiau kartu ir skausmą. Tu esi kančioje, kai ji be atsako, tačiau kartu esi ir laimėje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
