Deja, riba, tarp tų dviejų pasaulių yra griežtai saugoma ponios mirties ir viską, ką ten gauname, tenka palikti arba neštis giliai paslėpus, kad už kontrabandą nebūtume tos ponios amžiams grąžinti į mirusiųjų pasaulį. Tie, kam pavyksta kažką prasinešti tampa Archimedais, Niutonais, Mendelejevais ar paprasčiausias sapnininkų skaitytojais.
Sapnininkai, tai literatūriniai kūrinėliai, kurie, esant gausiam skaitytojų ratui, kai kam atitinka. Kaip ir horoskopai. Aiškiaregys pažadėjo liūtams vakarienei mergelę, žiūrėk, keliems tikrai pakliuvo į nagus nemylėta, nebučiuota, o didžiajai daliai belieka to skanėsto ieškoti sapnuose, o ryte šlapiu klynu vartyti sapnininką ir aiškintis, ką tai reiškia.
Kas kita, kai sapnai, o tiksliau informacija gauta iš anapus, tampa tavo gyvenimo realybe. Tačiau tai suprantame ar pajuntame tik realybei susijungus su kažkada matytu sapnu ar sapnui su kažkada, gal net tolimoje praeityje buvusiu įvykiu.
Nuo vaikystės, net nemiegodamas, o eidamas kartais pasijusdavau kaip sapne. Staiga viskas sustodavo, pavirsdavo į paveikslą. Kelioms akimirkoms dingdavau iš supančio pasaulio, trumpam tapdavau to paveikslo dalele, o naktimis sapnuodavau tai, ko dieną nespėdavau jame pamatyti. Nepamenu tų vaizdų, sapnų, nes tai buvo pradinėse klasėse, bet apie tuos pojūčius pasakiau mamytei. Nuvedė pas gydytoją. Nežinau kokios jie ten ligos ieškojo, kokią rado, bet puikiai pamenu, kaip užkabino ant nosies akinius, kad geriau matyčiau, ką realiai ant lentos rašo mokytoja. Nepadėjo.
Matyt, iš sapnų pasaulio iškilę vaizdiniai paskatino griebtis plunksnos. Šeštoje-septintoje klasėje parašiau naivų vaikišką fantastinį apsakymą. Sapnuodavau, kaip su draugu išskrisdavau į kažkokią planetą kovoti su kengurkiškiais. Deja, to pirmojo sapno perkelto į pustorį sąsiuvinį neberandu.
Vėliau sapnuose vis keliaudavau ir kariaudavau viduramžių mūšiuose. Matytus siužetus sapnuose puoliau užrašinėti į sąsiuvinį ir gavosi keturių storų sąsiuvinių kūrinys, kurį tebesaugau iki šių dienų. Po to, staiga sapnai dingo ir prasidėjo brandos laikmetis, kurio metu rūpėjo linksmybės, panelės, o po to tarnyba armijoje, darbas ir šeima. Nepamenu, kad būčiau sapnavęs kažką tokio, kas įstrigtų į atmintį ar darytų įtaką gyvenimui.
Manau, žmonės sapnuose pamato tai, ką matė jų tėvai, protėviai, nes juk viskas perduodama per genus iš kartos į kartą. Sulaukus vyresnio amžiaus, kai aprimo hormonų audros, sumažėjo įvairūs spaudimai į smegenis, vėl pradėjo rodytis vaizdai, ateinantys kažkur iš praeities iš viduramžių kovų, meilės scenų. Ką gali žinoti, gal mano proseneliai matė kažką įspūdingo. Gal miego metu trumpam užsukant anapus ribos protėviai papasakoja kažką, o aš paslėpęs tą informaciją parsinešu į šį pasaulį ir sapnuoju, sapnuoju, sapnuoju.
Tą kartą jau buvo kelios dienos kaip grįžau iš reiso. Pirmąsias dienas, kai niekas už nugaros nebeūžia ir nebedreba, miegi kaip nušautas. Ką ten sapnai, šalia gulinčios žmonos nejauti. Tik praslinkus keletui dienų, kai suvoki, kad esi jaukiuose namuose, o ne sunkvežimio kabinoje, kai vėl įspaudi lovoje savo kūno kontūrus, išnyra iš slaptų pasąmonės kampelių įvairūs vaizdai.
Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, nuo septintos klasės vasaros metu vykdavau į darbo-poilsio stovyklą kolūkio daržų ravėti. Kaip sakydavo tėvukas užsidirbti vieną kitą dešimtinę rublių kelnėms ir batams. 1978 metų vasarą, baigus dešimtą klasę vėl atvažiavau į Tauragės rajono Lauksargių kolūkį ravėti daržų. Kartu buvo klasiokė kuri iki šių dienų yra su manimi. Tame kolūkyje tarp burokų lysvių ir prasidėjo mūsų draugystė peraugusi į meilę. Apakintas jaunatviškos meilės naktį iš bažnyčios daržo be kunigo leidimo priskyniau rožių. Matyt, šventintos buvo, kad tiek metų kartu, o iš to laikotarpio išliko patys maloniausi prisiminimai.
Praslinkus daugeliui metų išvydau sapną, kad esu pakviestas į tą miestelį susitikimui su vietiniais gyventojais. Ne taip seniai prieš tą įvykį buvau pabandęs parašyti fantastinį kūrinėlį. Nors tai ne kuklu, bet tą susitikimą susiejau su literatūra. Labai aiškiai matau, kaip einu miesteliu. Praeinu pro seną raudonų plytų mokyklą, kurioje dvi vasaras teko gyventi, sodą, kuriame skynėme neprinokusius vaisius, namus, net valgyklą, kurioje mus maitino.
Pasuku takeliu link bažnyčios, iš kurios daržo skyniau rožes, ir sustingstu. Bažnyčia sudegusi, o po gaisravietę vaikšto kažkokie žmonės. Jie prie mano akių atlupa grindis ir aiškiai pamatau trijų žmonių palaikus labai primenančius žmoną ir abu mano vaikus.
Prabudau išpiltas šalto prakaito. Keletą akimirkų negalėjau suvokti kur esu: ar tai sapnas, ar realybė. Tik palietęs šalia ramiai miegančią žmoną šiek tiek nusiraminau, bet užmigti nebegalėjau. Niekaip nesuvokiau, kodėl iš tos mielos jaunystės vietos atkeliavo toks šiurpus vaizdas. Negi tos rožės priminė ne labai teisėtą žygį.
Visas atostogas vaikščiojau atsargiau, eidamas miegoti kelis kartus patikrindavau duris. Žmona pajuto tą mano nerimą, bet aš jai nedrįsau apie tai papasakoti. Neramia širdimi išvykau į komandiruotę. Pusmetį kankino negera nuojauta. Kas kartą skambinant į namus virpėdavo širdis ar tik neišgirsiu kokios blogos naujienos. Vis niekaip negalėjau surišti į vieną laimingos jaunystės Lauksargiuose, kvietimo į susitikimą ir to šiurpaus vaizdo.
Pradėjo kartais sapnuose iškilti vaizdai iš kažkokios neapibrėžtos praeities, kurioje laikas nuo laiko pasirodydavo keista nepažįstama moteris. Kažkokia galinga, žavi, bet ir baisi. Susidarydavo toks jausmas, kad aš ją pažįstu ir esu turėjęs kažkokių reikalų. Net kilo mintis: ar sapnuose apsilankanti moteris nėra prisidėjusi prie tų vaizdų matytų sapne. Kilo mintis pradėti rašyti ir pabandyti išsiaiškinti, kieno tai palaikai ir kaip jie atsirado po bažnyčios grindimis.
Nuo to momento, kai sapnas tapo vienu iš kūrinio siužetu, nerimas dėl šeimos prapuolė, bet tuo pačiu atitolau nuo jos, vis labiau panirdamas į moters iš sapnų, glėbį. Jau antri metai nebeturiu ramybės. Kai reikia po darbų ilsėtis, negaliu užmigti, nes ji, kurią tikriausiai pažinojo mano prosenelis, nuolat neduoda ramybės ir vis kažkur veda, kažką pasakoja. Net dieną specialiai sustoju, kad užrašyti ką ji pašnibžda būdama nematoma, bet puikiai jaučiama.
Naktį paliestas jos šaltos rankos staiga pašokęs skubu užrašyti tai, ką vadiname sapnais. Kad užmigti tenka gerti raminančius ir migdančius, kol kas dar ne stiprius vaistus, bet jie jau nepadeda.
Kas keisčiausia, po bemiegės nakties nesijaučiu pervargęs. Matyt, tame sapnų pasaulyje laikui ir nuovargiui egzistuoja kitokie parametrai, bet iki tol buvęs gyvenimas pasikeitė. Nebereikia draugų, kompanijų, nuolat vienas, atsiskyręs. Visas laisvalaikis, ir didelė dalis miegui skirto laiko atitenka moteriai, atėjusiai į mano galvą iš anapus ribos ir padėjusiai prasinešti pro mirties muitinę tuos keistus sapnus.
Žmona skaitydama juodraščius, kuriuose daug dėmesio skyriau tai gyvenvietei, paklausė kodėl į tą mums mielą vietą sudėjau tiek daug žiaurumo ir kančios. Nedrįsau jai papasakoti to sapno. Tik visai nesenai, trumpai užsiminiau apie sapną pakeitusį įprastą gyvenimo ritmą ir mane patį. Neminėjau, kokia mintis kilo pamačius palaikus po bažnyčios grindimis, bet ir tai ją pritrenkė. Pasakė įprastą moterims frazę „na tėvai, tu prisapnuosi“.
Paskutiniu metu pajutau, kad vis labiau pasineriu į pasaulį, kuriame gyvena mano herojai, palikdamas realius žmones antrame plane ir su baime laukdamas tų sapnų pabaigos. Jos dar nežinau, nes mano moteris jos dar nepasakė.
Iki šiol negaliu suvokti, kaip jaukioje namų aplinkoje, miegant šalia artimo žmogaus aplankė toks baisus sapnas sujaukęs įprastą ramų gyvenimą ir atvedusį mane pas paslaptingą moterį, atsisėdusią į pavėsinę daugiau nei prieš šešis šimtus metų.
Jūs taip pat galite dalyvauti konkurse “Ryškiausias tavo gyvenimo sapnas“ ir laimėti Jurgitos Noreikienės romaną „Tikėjimo dugnas“. Skaitykite konkurso sąlygas čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
