Aš negaliu pasigirti didele pasimatymų gausa. Anksti ištekėta, anksti vaikų susilaukta, vėlai išsiskirta. Visokių romantiškų nuotykių nedaug buvo patirta. Tačiau įsimintinų patirčių likimas atseikėjo man ne jaunystėje, o gyvenimui persiritus į antrąją pusę.
Vieną savaitgalį su draugėmis vakarojome mieste, kur susipažinau su simpatišku vyru – Linu (vardą, aišku, pakeičiau). Už mane šiek tiek vyresnis, bet labai prisižiūrintis, dailiai sudėtas, iškalbingas. Rodė man dėmesį, apsikeitėme numeriais.
Susirašinėjome keletą dienų ir nutarėme susitikti tik dviese. Vakaras praėjo puikiai. Taip šauniai praleidau laiką.
Kadangi mums abiem jau ne po 18-ka, tai nesidrovėjome ir flirto, ir fizinio kontakto. Linas parvežė mane namo. Palinko pabučiuoti. Buvo tokia pakili nuotaika, toks aistros pliūpsnis, kad besibučiuojant ir besiglamonėjant su rankomis įsikibau į jo plaukus ir... juos išroviau!(?)
Jo viršutinę galvos dalį dengė priklijuojamas perukas, kurį aš stipriau timptelėjusi atlipinau. Atrodė taip natūraliai, lyg tikri jo plaukai. Būčiau bent įtarusi, tikrai nebūčiau lietusi.
Mano aistros objektas, aišku, labai susinepatogino. Abu susinepatoginom. Dingo visa magija. Abu nesitikėjom tokios baigties. Linas atsisveikino greitai ir nuvažiavo mane išlaipinęs.
Po to vakaro jis man neberašo. Ignoruoja mano žinutes. Kaip man reaguoti? Įsižeidė, susigėdo, supyko?Dingo, kaip į vandenį, net į akis nenori pažiūrėti.
Ar Linas tik tikėjosi palikti gerą vienos nakties nuotykio įspūdį, bet planui pasisukus ne ta linkme, dėjo į krūmus?
Man asmeniškai jo perukas visiškai neturi jokios įtakos. Juk anksčiau ar vėliau su juo bendraudama vis tiek apie jį būčiau sužinojusi. Nesuprantu vyriškos logikos. Esu gerokai suglumusi, nes vyras man tikrai patiko. Pirmiausia, kaip žmogus. Susižavėjau jo asmenybe, ne išvaizda su tariamais trūkumais, kuriuos reikėtų slėpti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
