Bet šis straipsnis mane žiauriai sunervino. Mokytojų nemėgsti (nes juk mokytojas – žmogus, tau kaip koks prastas patiekalas kokiam Lietuvos atokiam miestelio restorane). Jokios pagarbos žmogui, dirbančiam mokykloje.
Šimtas metų praėjo, kai pats baigei mokyklą. Viskas keičiasi, nemanai?
Mokiniai nešiojasi telefonus dabar nuo pirmos klasės ir jiems tai jau daiktas, kurio nereikia taip labai norėti, juo labiau, svajoti apie tai.
Galėčiau parašyti, apie ką jie svajoja ir nori įsigyti, bet bijau, kad nesuprasi, nes tai ne apie cepelinus, ne apie padavėjų darbą, serviravimą. Taigi, tavo žinios apie jaunų žmonių svajones ryškiai pasenusios.
Ar žinai, kad daugelis mokytojų yra baigę visai ne pedagoginį (bet ir jį taip pat), bet VU, KTU ir turi net po du universitetinius išsilavinimus. O tu?
Dar noriu tavęs paklausti, kiek žinai pripažintų žmonių, kurie nebaigę mokslų pasiekė aukštumas? Aš tik vieną, amerikietę, Fran Lebowitz, bet matai, ji skaitė, ir daug.
Neaiškinsiu tau, kad daugelis šeimų švenčia Rugsėjo 1-ąją, aš švenčiu ir man ši diena labai patinka.
Ir dar, prisiminiau, sutikau būsimą dvyliktoką. Klausiu, ką veikei? O jis man: „Perskaičiau „Altorių šešėlį“.
Sakau, ir kaip, nepatiko? Sako, kad labai patiko, toks stiprus psichologinis romanas, įdomus. Jei netiki, galiu duoti jo kontaktus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
