Po darbo užsukau į vieną iš didžiausių prekybos centrų prie namų apsipirkti. Jau automobilių stovėjimo aikštelėje kilo įtarimas, kad kažkas negerai – laisvą vietą vos pavyko rasti.
Įėjus į parduotuvės vidų tapo aišku, kad karantino ir nurodymų laikytis atstumo čia niekas negirdėjo: žmonių – tarsi prieš Kalėdas, kasininkės aria, o apsauga – nosį krapšto.
Tai pamačiusi iškart apsisukau ir pro kasas smukau lauk. Pakeliui stoviniuojančiam apsaugos darbuotojui pasakiau, kad jis turėtų žiūrėti, jog žmonės parduotuvės patalpose laikytųsi rekomenduojamų atstumų, tačiau tolesnių įvykių eigos nebūčiau net susapnavusi – rankos ėmė virpėti iš nervų ir kauptis ašaros.
Kokia gėda! Apsaugos darbuotojas man tėškė maždaug „ko čia skubate išeiti, ar apsivogėte?“ garsiai ir įžūliai! Visa net nukaitau.
Maža to – liepė tiesiog vietoje, prie visų kitų darbuotojų ir pirkėjų iškraustyti rankinę. Jaučiausi tarsi per veidą būčiau gavusi šlapiu ir purvinu skuduru.
Parodžiau viską, ką turiu rankinėje: kadangi nieko nevogiau, nebijojau, tačiau jaučiausi pažeminta.
Negi apsivogęs žmogus yra tas, kuris pats eitų prie apsaugos ir sakytų, į ką atkreipti dėmesį?
Niekada dar nebuvau taip įžeista, tačiau ko tikėtis iš apsaugos darbuotojų – intelekto testo ten darbinantis tikrai nereikia.
Dar labiau šokiravo prekybos tinklo administracijos reakcija: po to, kai papasakojau, kas įvyko, jie pažadėjo, kad paprašys darbuotojų atidžiau stebėti pirkėjus.
Jūs rimtai? Norėtumėte skambėti antraštėse, kaip prekybos centras, kuriame užsikrėtė keliasdešimt pirkėjų?
Tai aišku ne, tada jau suktumėte uodegas, o kol kas – svarbiausia pelnas.
Toks įspūdis, kad karantinas – tik seniems ir kaimiečiams, o Vilnius gali daryti ką nori, nors jau pamažu tampa pagrindiniu židiniu.
Negi, mieli žmonės, nesusimąstote, kodėl vėl užsikrėtimų skaičius padidėjo? Taip, dėl jūsų neatsakingo elgesio.
Senjorai dejuoja dėl diskriminacijos, kai jiems nerekomenduoja kažkur eiti karantino metu. Tačiau tai daroma dėl kylančio pavojaus užsikrėsti.
Čia, visų žmonių akivaizdoje, žmogaus teisės nebūti palaikyta vagimi yra visiškai nesvarbios. O už bandymą padaryti gerą darbą ir perspėti – būni skaudžiai pamokytas.
