Kai buvau dar mergaitė, pirmą kartą rimtai įsižiūrėjau vieną klasioką, o jis labiau domėjosi mano antikvariniu plunksnakočiu. Tais laikais visi buvome priversi rašyti parkeriais. Eidama į pamokas kurdavau planus, svajodavau, kaip jis per pertraukas kaulys iš manęs plunksnakočio.
Kadangi jis tuo metu domėjosi indėnais, aš perskaičiau visas man prieinamas D.F.Kuperio, L.Velskopf-Henrich nuotykių knygas apie indėnų gyvenimą.
Man tada atrodė, kad jis – vienintelė ir tikra mano meilė. Jis buvo tik klasiokas, ir tuomet dar tikrai negalvojo nei apie šeimos kūrimą, nei apie rimtus santykius.
Mūsų klasėje mokėsi daug muzikalių vaikinų ir merginų, turėjome ir savo mėgstamą dainą – „Svajoklį“, kurią traukdavome pritariant gitarai bei populiaraus klasiko vokalui.
Anglų kalbos mokytojas buvo aktorinių sugebėjimų turintis LTV stažuotojas, todėl visos mergaitės stengėsi, varžėsi, kuri geriau atsakys į jo klausimus. Pamokos tais laikais vykdavo ir šeštadieniais, per anglų kalbos pamokas traukdavome visas grupės „The Beatle's“ dainas originalo kalba. Ypač mėgome „Yesterday“ ir kitas dainas, kurių tekstai ir melodija buvo lengvai įsimenami.
Žodžiu, mokiausi su įkvėpimu ir laukiau to vakaro, kai klasėje vyks tais laikais vadinamoji diskoteka, arba „Žiburėlis“.
Gavome klasės auklėtojos pritarimą ir kabineto raktą. Didžėjaus pareigas patikėjome gitara grojančiam klasiokui. Tuo metu populiarios buvo tokios grupės, kaip švedų ansamblis ABBA, „Modern Talking“ ir kitos šokių muzikos grupės, kurių įrašus girdėjome tik iš vinilinių plokštelių ar magnetofonų kasečių.
Širdis virpėjo iš jaudulio, kai žengiau į klasę slapta tikėdamasi, kad bent vienam šokiui mane pakvies mano simpatija.
Pagaliau išgirdau savo mėgstamą dainą „Felicita“ – labai tikėjausi, kad jis pakvies mane šokti, ir galėsime susikabinę lėtai linguoti nešami dainos ritmo. Taip ir atsitiko. Jis nedrąsiai priėjo, ištiesė ranką ir paklausė: „Galima?“
Nebesidrovėjau, drąsiai pakilau nuo suolo ir ištariau: „Taip“.
Dar ir dabar kartais ausyse skamba „Felicita“ melodija – juk tuomet mane apkabinęs laikė mano svajonių berniukas. Lingavome visą dainą, laikas man tarytum sustojo, o aš norėjau suktis savo simpatijos glėbyje iki pat ryto.
Deja, kitiems šokėjams, matyt, nusibodo lėtas lingavimas, pasigirdus greitam rokenrolo ritmui mums teko paleisti vienam kitą ir straksėti greitai judinant kojas.
Mokykliniais laikais niekas nesvajojo apie pasimatymus restorane su taurėmis šampano ir glėbiu rožių – juk gyvenome iš tėvų kišenės ir pinigų tam neturėjome.
Kiek žinau, mano klasiokas įstojo studijuoti architektūros, sėkmingai baigė studijas, sukūrė šeimą, taigi, mūsų keliai išsiskyrė.
Aš pasirinkau kitą specialybę. Nors ir neištekėjau, auginu sūnų ir laukiu – gal jis įsimylės, o aš tapsiu močiutė. Ausyse kartais tebeskamba „Felicita“ melodija, vaikštau į šokių vakarus, išmokau visus pramoginius šokius, turėjau ne vieną šokių partnerį.
Gal ir mano širdį dar perskros Amūro strėliukės? Niekada nežinai, kur sutiksi tau skirtąją antrą pusę. Kas sako, kad mamos negali paaugliškai įsimylėti?
Tai tiek trumpai apie nepamirštamą pasimatymą, skirtą Valentino dienai.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Mano nepamirštamas pasimatymas“. Konkurso sąlygas galite rasti čia. Laiškus apie savo nepamirštamą pasimatymą siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt ir laimėkite nuostabius prizus!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
