Valentino dieną su vyru praleido tobulai: griūti į lovą dabar atrodo taip kvaila

Visos tik depiliuojasi, klijuojasi nagus, matuojasi seksualiusi apatinukus. Gal net treniruojasi, kaip patogiau atsigulti į lovą. 

O manęs daugiau netraukia, nors užmušk. Nesinori pritemptos romantikos, pliušinių meškučių, šampano, raudonų rožių, saldainių, širdelių ir priverstinio sekso, kaip logiškos vakaro baigties. 

Dabar sprendimas sugriūti į lovą Valentino dienos proga atrodo pats kvailiausias žmonių poravimosi paprotys. 

Buvo laikas ir mes su vyru jautėmės įsipareigoję padaryti per Valentino dieną ką nors „tokio“. Apsidalinę dovanomis stengėmės išlaužti sekso gigantus. Paskui nedrįsdavom prisipažinti, kad yra buvę ir geriau... daug geriau. Jis galvodavo, kad man labai reikia. Aš galvodavau, kad jis to nori.

Viskas pasikeitė pernai. Abu (lyg susitarę) prieš Valentino dieną pasigavom peršalimą. Abu atgulėm. Nebuvo kalbos apie lakstymą po parduotuves, gėlių ir kitų atributų pirkimą. 

Nuo minties apie šampaną ir kitus šaltus gėrimus ledukuose mane vertė išvirkščią. Nuo minties apie šokoladą, saldumynus - taip pat. 

Lovos reikalai susivedė į kiūtojimą po antklode ir spoksojimą į televizorių. Seksualūs apatiniai liko dulkėti ant lentynos. Daug geriau jaučiausi vilkėdama šilta plačia pižama. Buvo taip gera ir jauku, kad Valentino diena išdulkėjo mums iš galvos. 

Patys to nepastebėję, praleidome ją nuostabiai, kaip niekada. Gulinėdami. Žiūrėdami ne romantines komedijas, o abiejų mėgstamus trilerius. Valgydami į namus užsakytą picą. Skanią sočią. Plempėm ne šampaną (nuo kurio man ėda rėmuo), o atsikosėjimą lengvinančias arbatas su medumi. 

Apskritai prisiminėm, kad vasario 14, tik vėlai vakare. Pradėjom juoktis: tipo „su romantika šiemet ne kas“ ir išsikalbėjom. 

Pasirodo, mus žiauriai užknisdavo privalomi Valentino dienos ritualai. Nei mums jų reikėdavo, nei ką. Mylim vienas kitą. Kasdien parodom tai skirtingais būdais. 

Pavyzdžiui: kas anksčiau pabunda, tas išverda kitam kavos. Neknisam proto, jei kažkuris nenusiteikęs bendrauti. Užsiimam savais reikalais, nelįsdami į akis su „Ar tu mane myli? Ar tu ant manęs pyksti?“ 

Po lygiai dalinamės buitinių reikalų naštą. Kas turi laiko, tas ir tvarkosi. Jis nebliauna ant manęs „kam tau tiek skudurų?“, aš nežviegiu, kai jis susigalvoja nusipirkti droną. 

Mylimės, kada norim mylėtis. Dažnai - su malonumu ir be jokių nervų. Jei aš nenoriu – jis mane supranta. Jei jis nenusiteikęs, aš jį suprantu. 

Pasirodo, nei aš, nei jis nebūdavom nusiteikę Valentino dieną šėlti lovoje. Užsiknisę darbuose, susinervinę ir išsunkti norėdavom tik atsigulti ir ramiai išsimiegoti. 

Abu sutarėm: pernykštė Valentino diena buvo tobula visomis prasmėmis. Pirma, kurią praleidom būtent taip, kaip abu norėjom. 

Šiemet nusprendėm tai pakartoti. Nereikia ypatingos dienos, kad nustebintum savo žmogų. Gėles maloniau gauti be jokios priežasties. Mylėtis nuostabiausia, kada nori, o ne kada „reikia“. Pasakyti „myliu“ galima kiekvieną mielą dieną. Rodyti dėmesį galima kasdien.
 
Daugiau nenorim švęsti pareigos „mylėti“ sutuoktinius, nors kartą metuose. Geriau mylėsim 365 dienas per metus.