Renginys prasidėjo seimo nario Algirdo Syso džiaugsmingu ir kartu motyvuojančiu sveikinimo žodžiu, skelbiančiu, jog mes patys esame savo likimo kalviai, jog tik nuo mūsų pastangų ir noro priklauso, kokį gyvenimą susikursime. Aišku, tai nuteikia pozityviai, nes paneigia sklandančius stereotipus, jog žmogaus likimą lemią tėvų gyvenimiškieji pasirinkimai, genetika ir kitokie antgamtiški, transcendentiniai veiksniai.
Tačiau viską perkeitė, tiesiog apvertė „aukštyn kojomis“ gerbiama gydytoja, akušerė Vaiva Eringytė (ilgametė žurnalo „Panelė“ ginekologė, atsakanti į klausimus), pradėjusi skaityti pranešimą apie lytinius santykius.
Jos mintys ir požiūris į vaikus, augančius be tėvų – šokiruojantis, atimantis žadą. Jos nuomone, beglobiai vaikai – žlugusi, beviltiška visuomenės dalis, kuriai nebūdinga vertybinė sistema, kuri beatodairiškai siekia patenkinti vien tik gamtinius, gyvuliškus instinktus (sueities metu patirti malonumą, kurio, jos teigimu, vis vien negebama patirti, nes tai neįmanoma ankstyvųjų lytinių santykių metu).
Kalbėdama apie tai ji pabrėžė, jog su tėvais gyvenantiems vaikams šis reiškinys nebūdingas, nes jie drausminami, prižiūrimi, o globos įstaigų vaikai – gyvūnų karalystės atstovai, besistengiantys patenkinti keliskart išaugusius seksualinius potraukius, kurių niekas nekontroliuoja ir netramdo
(iš konteksto suvokiame, jog jie laikomi laisvą elgesį propaguojančiomis personomis). Pateikiama viso to priežastis – originalesnė ir už patį reiškinį: pradėdami ankstyvus lytinius santykius jie stengiasi susilaukti vaiko, kuris sumažintų vienišumo jauseną. Absurdas...
Taip, aš sutinku, jog gyvenantiems globos įstaigose stinga atsakomybės jausmo, jog jie – problemiški, tačiau sutikime, jog nemažai šios apraiškos pavyzdžių galime rasti ir šeimose augančių vaikų gyvenimuose. Tad negalima taip teigti.
Pagalvokime, kaip turi jaustis tie žmogučiai, kurie suvokia, kad gyvenimas gali būti gražus, šviesus. Galiu atsakyti – blogai. Jautiesi atmata, visuomenine šiukšle.
Būtent tokios situacijos skatina suvokimą, jog gali daryti, ką nori, tačiau jei tu iš globos namų, nesugebėsi pakeisti visuomenėje plintančios ydingos nuomonės, tau bus klijuojama ta nuvalkiota, tavo gyvenimą sunkinanti etiketė: „vaiknaminis – niekam vertas“.
Asmeniškai mane šis įvykis labai įskaudino ir morališkai palaužė, nes aš dedu visas pastangas, kad pasiekčiau išsikeltus tikslus. Aš tikiu ir žinau, jei kažko labai nori ir įdedi daug darbo, pastangų, tai tampa pasiekiama. Todėl neretai su ašaromis akyse perlipu per iškylančias kliūtis, kovoju su sunkumais ir siekiu savo svajonių. Stengiuosi susikurti gražų gyvenimą, kurio man nesugebėjo padovanoti tėvai.
Tad šiuo pasidalinimu norėčiau paskatinti susimąstyti, ką sakome, ką darome. Juk globos namuose augantiems žmonės daug sunkiau visomis prasmėmis išsikovoti „vietą po saule“. Tad susimąstykime, ar teisinga žlugdyti tuos, kurie siekia gėrio, kurie, tiesiogine prasme, perėję ugnį ir ledą nepalūžo ir toliau siekia išsikeltų tikslų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
