Pradėjau susirašinėti su vienu vyruku. Rašydavome vienas kitam laiškus net po keletą kartu per dieną.
Buvo pavasaris, oras puikus, savaitgalis, laisvadienis. Jis pakvietė susitikti. Kadangi tikrai nebuvo ką veikti, o norėjosi įvairovės, priėmiau kvietimą. Pamaniau: „Kodėl gi ne?“
Juk ne maži vaikai, gyvename tame pačiame mieste. Gal bent į renginius turėsiu su kuo nueiti. Paauglė dukra ne visada ir ne visur su manimi norėdavo eiti – amžius ne tas.
Vyriškis pakvietė susitikti netoli mano namų esančiame prekybos ir pramogų centre.
Aišku, pasipuošiau. Jis sakėsi esantis namo komendantas. Maniau, kad žmogus rimtas, gerbia save ir kitus.
Atėjo mano pasimatymas – aukštas vyras, tik apsirengęs gerokai apšiurusiu švarkeliu. Pakvietė į kavinę. Sutikau. Nejaugi stovėsime ant tako.
Susiradome laisvą staliuką, atsisėdome. Užsisakėme kavos. Ir prasidėjo... Kokia čia brangi kava, kiek daug viskas kainuoja.
Iš savo portfeliuko slapčia nuo aptarnaujančio personalo išsitraukė saldainį ir pasiūlė man. Turbūt tam, kad neužsisakyčiau ko nors papildomai. Aš atsisakiau. Už kavą sumokėjo jis, nors ir skundėsi kaina. Net nemaniau pasiūlyti savo pinigėlių. Lai moka.
Išėjome į šalia esantį parkelį, kur pilna senučių, vaikučių ir šiaip išėjusių pavaikščioti. Susiradome laisvą suolelį.
Jis laiko ilgai negaišo. Pradėjo mano krūtinę čiupinėti kaip koks paauglys. Lindo bučiuotis. Neturėjau, kur dingti. Pagaliau kažkaip išsisukau pasakiusi, kad man jau laikas namo. Įsižeidė. Taip įsižeidė, kad net svetainėje mano anketą užblokavo. Nors nelabai supratau, už ką ir ko jis tikėjosi.
Taip ir baigėsi mūsų pažintis.
Bet buvo ir kitas pasimatymas, kuriame viskas vyko kitaip. Susirašėme pažinčių svetainėje. Mano anketa buvo be nuotraukos, todėl jis pamanė, kad aš nuo kažko slepiuosi.
Pradėjau juoktis. Paaiškinau, kad aš – ne prekybos centro prekė lentynoje ir nenoriu būti kitų vertinama. Noriu rinktis pati. Mūsų bendravimas tęsėsi ir toliau. Neilgai trukus jis pasikvietė mane pasisvečiuoti kitoje šalyje.
Jis – emigravęs lietuvis. Pažadėjo apmokėti kelionę. O aš tuo metu kaip tik buvau grįžusi iš Vokietijos, niekur nedirbau.
Pasiūlymas sudomino – labai norėjosi pamatyti kitą šalį. Ir dar nemokamai. Susikroviau lagaminą ir išvykau į tolimą pasimatymą.
Greit bus treji metai, kai esame kartu.
Šis pasakojimas dalyvauja lrytas.lt konkurse „Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu„. Jūs taip pat papasakokite savo įsimintiniausio pasimatymo istoriją ir artėjančios Valentino dienos proga laimėkite puikų prizą!
Geriausios istorijos autoriui atiteks „Napsie“ čiužinys (160x200 cm), kurio vertė 469 eurai! Tobulas čiužinys. Taškas.
Siųskite savo istorijas ir nuotraukas apie įsimintiniausią pasimatymą, kurio metu galbūt sutikote savo gyvenimo žmogų, susižadėjote, susituokėte, drauge išgyvenote kvapą gniaužiančių akimirkų.
Pasidalinkite savo įspūdžiais ir prisiminimais, kur praleidote tą dieną, kokia nuotaika jus lydėjo. Papasakokite, kaip sekėsi organizuoti pasimatymą ar kaip kilo mintis paminėti jį būtent taip, kad nepamiršite visą gyvenimą. Būtinai pasidalinkite ir nuotraukomis!
Pasakojimų ir nuotraukų apie įsimintiniausią pasimatymą laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
