Susituokę mes su vyru planavome įsigyti savo kampą, bet anyta jį tada atkalbėjo. Tuo metu jau buvo našlė, čiulbėjo, kad duos mums pusę namo, kurkitės kaip norit, gyvenkit, man negaila. O vėliau, kai susitaupysit pakankamai, galėsit nusipirkti ką nors geriau, nei dabar išgalit.
Vyro nepajėgiau atkalbėti, jis buvo už savo mamos pasiūlytą variantą. Visi mano argumentai buvo kaip žirniai į sieną, todėl teko po vestuvių kraustytis į jos namus.
Besiruošdami įsikraustyti mes svarstėme, kaip padarius viską, kad būtų patogiau ir mums, ir anytai. Žinojau, kad dvi šeimininkės vienoje virtuvėje neišsitenka. Norėjau tam tikros autonomijos. Pasiūliau padaryti atskirą įėjimą, kad nereiktų kiekvieną kartą trintis nugaromis, vieni kitiems trukdyti.
Bet anyta tuoj pakėlė balsą: tik spėjai koją įkelti ir jau vadovauji? Vyras į mane taip smerkiančiai pasižiūrėjo, kad net burnoje pasidarė kartu. Tarsi būčiau jį ir jo motiną nežinia kaip įžeidusi. Daugiau nevadovavau. Vis dėlto, pagalvojau, čia kilnus gestas pasiūlyti mums savo namus.
Greitai supratau, kas tuose namuose vadovauja. Susivežėm daiktus, iki vėlumos tvarkiausi. Šiaip ne taip išsidėliojau viską į vietas, maniau, viskas, įsikūrėm. Atėjo anyta, pažiūrėjo, kaip sustatyti baldai, ir pamojo sūnui – blogai, reikia spintą perstumti. O kad perstumtum spintą, reikėjo iškraustyti visus mūsų drabužius ir patalynę. Ir ji numetė mano išskalbtus ir išlygintus rūbus tiesiai ant grindų, kad ta prakeikta spinta būtų lengvesnė.
Buvo vasaros pradžia. Tuo metu aš nedirbau, tik ieškojausi darbo, ir tai buvo dar vienas mano trūkumas anytos akyse. Ji kone kasdien man primindavo, kad sėdžiu jos sūnui ant sprando, ir net apsiskelbė apie tai savo draugėms. Savo ausimis girdėjau, kaip skundžiasi kalbėdama telefonu: „Justukas grįžta toks pavargęs, man dėl jo taip širdį skauda, ne juokas vienam šeimą išlaikyti.“
Buvo labai skaudu. Visų pirma, nesėdėjau rankas sudėjusi net nedirbdama. Norėjau būti gera marti, todėl stengiausi iš paskutiniųjų. Nuo ryto iki vakaro – daržuose, tvarkiausi, pjoviau žolę, tampydavau vandenį į šiltnamius, gaminau vyrui vakarienę ir pietus, skalbiau, vėl lėkiau į daržus.
Darbo rasti kol kas nesisekė, norėjau įsidarbinti pagal specialybę, todėl sukausi po namus be sustojimo. Vakarais krisdavau į lovą visai be jėgų. Vyras raukėsi, raukėsi, kol vieną dieną pribloškė mane: „Mama sakė, kad tu nieko nedarai, nesuprantu, ko tu tokia pavargusi...“
Žodžiu, tai buvo pirmas mūsų rimtas konfliktas šituose namuose ir tik dėl anytos kaltės. Paskui buvo dar daugybė kitų, bet šis pirmasis man įstrigo labiausiai.
Šiaip esu labai ramaus, gana flegmatiško būdo, todėl nesiveldavau į barnius pirma. Apskritai stengdavausi pasprukti ir taip išvengti konflikto. Nurydavau nuoskaudą ir guosdavausi, kad visa tai laikina. Toks periodas. Ta moteris yra mano mylimo vyro motina. Pagimdė, užaugino ir išmokė, tiesiog neturiu teisės jai prieštarauti. Viskas, ką galiu padaryti, tai stengtis dar labiau.
Pagaliau išėjau į darbą, grįždavau į namus dar vėliau nei mano vyras, anytą matydavau tik anksti ryte, vėlai vakare ir savaitgaliais, nebuvo progos skaudintis. Gyvenimas pradėjo atrodyti jei ne geras, tai bent jau pakenčiamas. O tada aš pastojau.
Gimė sūnus ir, aišku, aš vėl likau namuose ir vėl viskas prasidėjo iš pradžių. Aš vėl sėdėjau namie „nieko nedarydama, vyrui ant sprando“, nors mano motinystės pašalpa tikrai nebuvo maža. Anyta prikišdavo man net daržoves, paimtas iš rūsio vaiko tyrelėms. Tas pačias daržoves, kurias pati savo rankomis per vasaras užauginau. Todėl mintis apie nuosavą būstą man atrodė vis patrauklesnė.
Į kabinėjimąsi nustojau kreipti dėmesį, vaikas man buvo svarbiau, bet pastebėjau vieną keistą dalyką – kada nepaklausčiau, vyras vis neturi ir neturi pinigų. Faktiškai mūsų šeimą išlaikiau aš viena. Pirkau maistą, drabužėlius, pampersus, mišinukus, mokėjau komunalinius mokesčius.
Kai jo paklausdavau apie pinigus, jis pradėdavo išsukinėti, pykti, draskyti akis... Supratau, kad kažkas čia ne visai švaru, juk jo atlyginimas atrodė padorus.
Tada pradėjau skaičiuoti: neseniai sugedo anytos skalbimo mašina. Vyras sėdo į mašiną ir išvažiavo su mama į parduotuvę, ji išsirinko, jis sumokėjo ir parsivežė. Ne bet kokią skalbyklę, su džiovykle. Tokią, kokios seniai prašiau, nes su mažu vaiku būtų pravertusi, bet negavau.
Kai reikėjo dengti namo stogą, už tai taip pat sumokėjo mano vyras. Kai anyta užsimanė didesnio televizoriaus, taip pat mokėjo jis. Paskui pirko naujus virtuvės baldus, darė remontą jos pusėje... Tai iš kur tada bus pinigų?
Žinojau ir tai, kad dalį atlyginimo vyras kas mėnesį atiduoda mamai, nes juk „gyvename jos namuose“, o juk patys mokėjome už sunaudotą elektrą, šiukšlių išvežimą, internetą, dujas...
Niekada nekeldavau jokio ultimatumo, man atrodė žema vieną dieną pareikšti: arba ji, arba aš, bet tada nesusilaikiau. Išdėjau savo vyrui viską, ką galvoju apie mūsų bendrą gyvenimą ir apie gyvenimą su „mylinčia“ jo mama. Debatai truko kone visą naktį su pertraukomis. Galų gale vyras pamatė, kad aš nejuokauju, ir sutiko nors apsvarstyti variantą apsigyventi atskirai.
Iškėliau dar vieną sąlygą – jis turi apsispręsti, kas šiuo metu yra tikroji jo šeima. Jo mama ar mes su vaiku. Tegul nusprendžia, ką turi išlaikyti. Mus su sūnumi ar anytą, kuri gauna neblogą pensiją. Jei jam per sunku palikti mamą ir pradėti rūpintis mumis, jei jis nesugeba nutraukti bambagyslės, tada išeisim mes.
Vyras pasirinko mus. Žinoma, anyta pasiuto. Net pasitelkė į pagalbą savo seserį, mano vyro tetą, kad jį atvestų į protą, bet aš pasiruošusi tai moteriai bučiuoti rankas, nes būtent ji sudėliojo visus taškus ir tikrąja to žodžio prasme pastatė anytą į vietą.
Atvažiavo ir tiesiai šviesiai išrėžė: „Palik vaikus ramybėje, kaip jie nori, taip tegu ir tvarkosi, čia ne tavo reikalas. Visa giminė žino, už kieno pinigus tu taip gerai gyveni, tu gi jau visai giminei apsigyrei, ką tau Justukas nupirko. Kai Justas neturėjo šeimos, gal ir buvo normalu, kad visą algą atiduoda tau. Dabar jau nenormalu.“
Mes išsikraustėme. Buitinės sąlygos blogesnės, bet ramybės daugiau. Bet kai vyrui paskambina mama (man neskambina niekada) ir pradeda verkšlenti į ragelį, aš jam po to vis dėlto primenu, kas yra tikroji jo šeima. Jei jo mamai reikėtų rimtos pagalbos, darbu ar pinigais, padėtume. Akmens užantyje nelaikau. Bet šitaip su savimi elgtis daugiau neleisiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
