Mano uošvė, su kuria giminiuojuosi jau vienuoliktus metus, tai net ne moteris. Tai reiškinys. Kobros ir ekskavatoriaus hibridas. Pagal charakterį kobra, o ekskavatorius pagal mentalitetą. Kas jai nepatinka, tą iš pradžių pritrėkš su kaušu, o vėliau vikšrais sumaišys su purvu. Kaip galit suprasti, aš jai tikrai labai nepatinku.
Net per vestuves uošvė sėdėjo taip kietai suspaudusi lūpas, kad, atrodė, jų visai neturi. Aiškiai jaučiau, kad esu laikomas per prasta partija.
Žinoma, jos vienturtė dukra graži, išsilavinusi, baigusi muzikos mokyklą, priešingai nei aš turi aukštojo mokslo diplomą, bet vis tiek esu vertas dėmesio – dirbu statybose (gal jai tai labiausiai užkliuvo), neblogai uždirbu, rimtai žiūriu į šeimą, myliu žmoną, galiu savo žmoną aprūpinti viskuo, turiu butą, mašiną. Jei ne svajonių princas, tai arti to.
Tikėjausi, pamatys uošvė, kad niekas jos dukters neskriaudžia ir apsiramins. Bet kur tau.
Visų pirma, pastebėjau jos norą kištis į mūsų gyvenimą. Jei sugalvodavom pirkti naujus baldus, buitinę techniką ar, neduok die, pradėti remontą, ir dukra jai apie tai neatsargiai užsimindavo, kitą dieną uošvė kone stovėdavo už mūsų buto durų, nusiteikusi vadovauti procesui. Gyvena visai netoli, už dvidešimties kilometrų. Ji visada geriausiai žinodavo, kas mums tinka ir ko mums reikia.
Toliau – šeimos šventės. Jas privaloma leisti tik uošvių namuose prie nukrauto stalo, klausydami nuobodžių uošvės išvedžiojimų ir pamokymų. Kas, kad mano tėvai, gyvenantys kitame Lietuvos gale, taip pat laukė mūsų? O nesutikus ar bent pabandžius prieštarauti – skandalas.
Iš pradžių aš jai nusileisdavau, nes buvau auklėtas pagarbiai elgtis su vyresnio amžiaus žmonėmis, bet kuo toliau, tuo labiau seko kantrybė. Atsikirtau vienąsyk, kitą, o tada tapau priešu numeris pirmas.
Kuo tik nesu buvęs... valkata? Prašom. Čia po to, kai išvažiavau su draugais į žvejybą su nakvyne. Alkoholiku? Kiek tik nori. Užteko vienintelio karto, kai su uošviu visą dieną tvarkę malkas įsipylėme po taurelę.
Jei žmona nuvažiuodavo pas tėvus viena (o turint omenyje mano norą bendrauti su uošviene, tai vykdavo gan dažnai) grįžusios aš jos nepažindavau. Tuoj pradėdavo kabinėtis, kalbėti nesąmones, aišku, mes susiriedavom. Akivaizdu, kad ten ją nustatinėja prieš mane.
Laikiausi iš paskutiniųjų, nes žmoną mylėjau. Kai sužinojau, kad laukiasi, buvau labai laimingas. Gimus dukrai, susiradau chaltūrą po darbo, kad tik mano mieliausioms nieko netrūktų ir buvau uošvės apkaltintas, kad manęs niekada nebūna namuose, o šeima man nerūpi. Mečiau chaltūrą, prasidėjo kaltinimai, kad per mažai uždirbu.
Būdavo, nuvažiuojam, uošvė tik suspaus lūpas, nužvelgs žmoną ir pašaipiai pareikš: „Tai, žiūriu, vis su ta pačia ir ta pačia bliuskute...“ Toliau – rypavimai, kiek jie į savo dukrą investavę, į jos išsilavinimą ir išsimokslinimą, o štai kaip ji dabar gyvena!
Baisiausia būdavo, kai žmona su dukra išvažiuodavo pas tėvus atostogauti. Grįžusi iš tokių atostogų žmona būdavo kaip nesava. Tikiesi jos pasiilgusios, pailsėjusios ir laimingos, o ji jau mašinoje pradeda kapsėti ant smegenų: kaip blogai mes gyvename, tu mums to neduodi ir ano, vargšės mes, o vargšės.
Net dukra kartą nusuko skruostą, kad nepabučiuočiau, o pakeliui į namus sėdėjo papūtusi lūputes. Kai paklausiau, kas atsitiko, pasakė su mažiems vaikams būdingu atvirumu: „Močiutė sako, kad tu negeras.“
Tik po kokio mėnesio aš vėl tapdavau „geru“ ir gyvenimas pagaliau nusistovėdavo. Bet čia iki kito žmonos vizito pas uošvius. Po to viskas vėl iš naujo.
Paskutinis taškas buvo padėtas šią vasarą. Nuvežiau savo merginas pas uošvius porai savaičių, kol sulauksiu savo atostogų, planavom keliauti į pajūrį. Likau tada kiek ilgiau, uošvis paprašė patvarkyti lietvamzdį. Betvarkydamas susikeikiau, o čia, pasirodo, uošvė bestovinti už nugaros!
Ir pradėjo: tu toks ir anoks, tu nejauti jokios pagarbos, štai ko galima tikėtis, kai dukra išteka už neišsilavinusio juodadarbio!
Viskas buvo taip užknisę, kad pasakiau nepagalvojęs: „Jūsų dukra labai išsilavinusi ir kas iš to? Niekur nerado darbo su savo filologės diplomu, dirba gėlių parduotuvėje už minimumą, o aš vienas ariu kaip arklys.“
Nieko nenorėjau įžeisti, tiesiog leptelėjau. Tai išgirdusi žmona puolė į ašaras, uošvė tik paraudonavo, liepė nešdintis lauk ir daugiau nesirodyti, jei jau jai girdint įžeidinėju jos dukrą.
Taip ir padariau. Sėdau į mašiną ir išvažiavau į namus. Pakeliui galvojau, ar yra prasmė tęsti šitą absurdą. Myliu savo žmoną, bet vis dažniau aplanko mintis – ar ir ji po keleto metų bus tokia šlykšti isteriška boba kaip jos motina? Juk ne veltui sakoma: obuolys nuo obels... o ir pirmieji požymiai jau ryškėja.
Bandžiau taikytis, bet kelias į uošvių namus buvo man užvertas, negana to, negalėjau matytis su savo vaiku. Iš pradžių širdis plyšo, bet pamažu susitaikiau. Blogas tai blogas, tegul eina ir susiranda geresnį. Todėl nustojau skambinėti žmonai, nustojau važinėti pas uošvius, kad kaip kvailys stovėčiau už vartų su gėlėmis ir atsiprašymais, nustojau rašyti apgailestavimo žinutes, nustojau žemintis.
O prieš kelias dienas paskambino žmona. Pati pirma po beveik dviejų mėnesių pertraukos ir pradėjo sriūbauti: „Kaip tu gali būti toks žiaurus man ir savo dukrai? Mama sako, kad tu nenori išsaugoti šeimos!“
Nežinau, beliko tik trankyti galvą į sieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
