Tegu čia būna vieša mano išpažintis. Mano mama su tėčiu išsiskyrė, kai dar buvau visai mažytė, o po to nebebendravo, todėl tėčio išvis neatsimenu. Nuo kūdikystės iki pilnametystės etapais atsimenu tris mamos draugus, su kuriais ji mėgino lipdyti santykius, kurti šeimą.
Pirmasis, su kuriuo ji draugavo, man labai patiko, atsimenu jį kaip labai malonų vyriškį, esam kartu važiavę atostogų. Išgyvenau, kai jis dingo, na, kai jie išsiskyrė. Bet čia priešistorė, nes mano pasakojimui svarbus ne jis.
Su antru draugu ji mane supažindino, kai jau buvau vyresnė, keturiolikos metų. Nesu naivi, žinau, kad ji turbūt tam tarpe turėjo simpatijų ir romanų, bet po ilgo laiko vėl supažindino tik su šiuo. Pavadinsiu jį Ričardu.
Kaip sakiau, man buvo keturiolika, ir pradėjo rūpėti vaikinai. Po pirmų kelių susitikimų trise — aš, mama ir Ričardas — nutiko keistas dalykas. Supratau, net ne supratau, o pajutau, kad Ričardas man neatrodo kaip „dėdė“. Jis man labai, labai patiko, buvo malonus žmogus, daug juokavo, gražus ir gan jaunas, gydytojas. Visai ne „dėdė-tėtis“ natūros. Pradėjau dažnai jį sapnuoti.
Po metų jis atsikraustė pas mus. Man buvo pati paauglystė, pats brendimas, ir kurį laiką pagyvenus trise pasidarė labai aišku, kaip jaučiuosi: mamos nekenčiu, o Ričardą dievinu. Na, koks tas nekenčiu — visi paaugliai kažkada sako tėvams: „Nekenčiu tavęs.“ Bet tuo metu tikrai taip galvojau.
Ričardas, nebūdamas mano tėvu, taip ir nesielgė: nedraudė ir neauklėjo, kartais palepindavo, nuolat prajuokindavo. Buvom prieš mamą tarsi kokie sąmokslininkai. Iš šono turbūt atrodėm ne tik normali, bet ir labai laiminga šeimyna.
Tai truko daugiau nei metus nuo jo atsikraustymo. Iki kol — turiu tą parašyt iš karto, nes negaliu kitaip toliau pasakot — aš jį suviliojau.
Esu girdėjusi istorijų, kai permiega mamos draugas ir dukra. Bet paprastai tos merginos sako, kad jas sugundė. Suviliojo. Lietė ten, kur neturėtų, ir jos iš baimės, jaudulio ir nežinojimo pasidavė. Jei jau pasakoju, tai nenoriu meluoti ir tiesiai sakau, kad buvo atvirkščiai.
Mama keturioms dienoms išvažiavo į darbo kelionę. Ir iki paskutinės dienos aš stengiausi kaip galėdama. Pirmą dieną atsiunčiau filmą, pagaminau valgyti.
Antrą pravaikščiojau po namus visą dieną ne ką ten prisidengusi — su jo paties senais marškinėliais, pasiimtais, kai norėjo išmesti (atseit naminiai rūbai). Trečią dieną išsizyziau masažo. Jau buvau beveik septyniolikos, laikiau save nekvaila.
Sąmoningai „smūgį“ palikau paskutinei dienai, brandinau tam. Ketvirtą vakarą pasiskundžiau nesėkmėmis šokių grupėje, išprovokavau atidaryti vyną. Išgėriau tik taurę (daugiau man ir nedavė), bet jis atsipalaidavo ir pliurpiant išgėrė gal keturias.
Persėdau ant sofos šalia jo. Atsimenu kiekvieną sekundę. Prisiglaudžiau, glosčiau jo rankas, atsargiai priartėjau veidas prie veido. Visas apsikabinimas prasidėjo gan nekaltai, kaip dviejų draugų ar giminaičių švelnumo išraiška, todėl Ričardas net pavėluotai susiorientavo, kai tai pasidarė... daugiau.
Mums jau bučiuojantis jis atšoko, bet pradžia buvo padaryta. Kaip jau sakiau, nesiginsiu, esą jis mane provokavo. Ne, Ričardas traukėsi, o aš praktiškai lipau ant jo. Kai nusisuko, pradėjau bučiuoti ir kandžioti kaklą. Kai atsisuko ir suėmė mane už rankos, norėdamas patraukt šalin, kita ranka iškart ėmiau glostyti jam tarpukojį.
Kai sutriko ir sustingo, vėl pradėjau bučiuoti kaklą. Nepaliaudama glamonėjau jį „apačioje“, kartu bučiuodama krūtinę, bandydama nuvilkti marškinius. Nežinau, iš kur tiek drąsos, — nekalta jau nebuvau, bet tegulėjau su vienu vaikinu. Gal filmai, gal vynas. Aš jį tiesiog puoliau.
Galiausiai Ričardas pasidavė. Nebeišlaikė, dejuodamas leido man ant jo užlipti. Žinau, kad elgiausi kaip pasileidėlė. Turbūt ir buvau tokia. Noriu būti sąžininga.
Kitą rytą, vos mamai grįžus, Ričardas su ja išsiskyrė. Nežinau, kokiais žodžiais, nežinau, ką sakė jis ar ji, žinau tik, kad pasakė kažkokią kitą priežastį, nes tiesos tikrai nesakė. Manęs apskritai nepaminėjo, net pusės žodžio.
Suprantu jį, kad nebegalėjo gyvent kartu ir būti. Tada labai pykau. Turėjau kažkokių vilčių, kad kai vieną naktį praleis su manim, supras, kad būtent aš ir esu tas žmogus, būtent mūsų tokie geri santykiai ir mums kartu reikia būti. Paauglystė. Kvailystė, naivumas, pasileidimas. Žliumbiau dvi savaites. Mama, ką tik po skyrybų, nelabai susirūpino — manė, irgi liūdžiu ar kad buvau prisirišusi kaip prie tėvo.
Jai ir aš niekad nepasakojau tiesios. Po to įvykio bendrauti pasidarė dar sunkiau. Nors dabar man jau trisdešimt dveji, gerų santykių su motina vis dar nėra. Žinoma, iš kur jie po šito gali būti.
Nuolat, nuolat prisimenu kiekvieną tos nakties smulkmeną. Ir Ričardą. Todėl dabar, kai praėjus tiek laiko vis dar prisimenu ir jaučiuosi dėl to bjauriai, norėjau pagaliau kam nors papasakoti. Ir gal pavyks judėti pirmyn.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
