Skeptikas melomanas. Šis tipas „Eurovizijos“ nežiūri, nes klausosi tiktai rimtų grupių ir atlikėjų (nuo „Liube“ iki Jay Z, priklausomai nuo šio tipo porūšių, į kuriuos nesigilinsime), o popsas jam neįdomus. „Euroviziją“ jis dažnai iškeičia į gerai temperuoto šašlyko sukiojimą kur nors gamtoje rimtos muzikos fone.
Skeptikas homoeurofobas. Šis tipas mano, kad į „Euroviziją“ važiuoti apskritai neverta, nes ji žeidžia tradicines vertybes. Iki šio laiko negali iki galo atsigauti nuo kultūrinio šoko išvydus moterį su barzda. Šoko terapiją jam dažnai atstoja piktų komentarų rašymas ir rimtų grupių (žr. ankstesnį tipą) klausymas.
Skeptikas eurokonspiratorius. Nežiūri, nes „viskas yra surežisuota“, o laimėtojas žinomas iš anksto.
Skeptikas rimtuolis. Nežiūri. Ir mano, kad išvis neverta važiuoti, nes „eilinį kartą apsijuoksime“.
Yra daugybė kitų tipų ir jų variacijų, jie gali būti tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, žmogus, turintis antrojo ir trečiojo tipo bruožų, mano, kad „Eurovizija“ yra surežisuota, ir tai padarė gėjai. Nemažai skeptikų pasisėmę po saujelę kiekvieno iš šio tipo bruožų. Visiškai realu sutikti multiskeptiką, kuris klausosi „Liube“, „Eurovizija“ skaudina jo rusiškų serialų suformuotas vertybes, o pats jis šventai įsitikinęs pasauline gėjų, žydų ir masonų konspiracija.
Pagal skeptikų balsų gausą atrodytų, kad dažnam lietuviui ji kaip ir turėtų būti neįdomi. Tačiau kažkodėl gegužę Lietuvos pasaulis apsiverčia aukštyn kojom ir straipsniai apie Audriaus Giržado plikę sulaukia daugiau komentarų nei nėriniuoti Kim Kardashian apatiniai. Kažkas tarsi Conchitos barzdos šeriais kirbina lietuvio proto vingius, kažkur tvinksi kolektyvinės sąmonės aidų gausmas, murma kažkur Ruslanos būgnų garsų fone Mažvydo dvasia: „Imkit mane ir skaitykit, o tatai darydami permanykit.“
Komplikuotas tas lietuvio santykis su „Eurovizija“. Komplikuotas, žinoma, ir pats lietuvis.
Tad kodėl aš žiūriu „Euroviziją“ ir nekantriai kiekvienais metais laukiu šio renginio nuo pat Aistės Smilgevičiūtės „Strazdo“ laikų? Nors kiekvienoje „Eurovizijoje“ geriausiu atveju būna viena dvi dainos (į galvą ateina Sebastieno Tellier dainos melodija), kurių kartais paklausau ir vėliau savo malonumui?
Todėl, kad „Eurovizija“ nėra paprastas dainų festivalis, kokiu daugelis linkę ją laikyti. Kiekvienais metais senoji, rūsčioji Europa trumpam pavirsta valiūkiškąja Europe, kuri sėda ant balto jaučio ir išplaukia į ritualinius liminalumo vandenis. Perfrazuojant Victorą Turnerį, Europa pasineria į „Eurovizijos“ karnavalą, kad jos šalys išgyventų visa apimančio bendrumo jausmą, kai kiekviena jų suvokia ir išgyvena kitos Europos šalies egzistenciją.
Tai tik trys minutės ir vis dėlto jos be galo iškalbingos, atspindinčios geopolitines sroves, kultūrines transformacijas, šalių draugystes ir antipatijas. Trys minutės, suteikiančios galimybę net ir nykštukinėms Europos valstybėms tapti karnavalo karalienėmis.
Per giliai kapstau? Šneku nesąmones? Neskubėkite.
2003 metais „Eurovizijos“ rengėjai rimtai svarstė galimybę Rusijos deleguotos merginų grupės t.A.T.u. pasirodymą įrašyti iš anksto, norėdami apsidrausti nuo galimo skandalo. 2015-aisiais alternatyvios orientacijos (tikros ar apsimestinės) merginų (ar vaikinų) bučinys „Eurovizijoje“ nieko nestebintų. Na, o Rusijoje užtrauktų atsakomybę prieš įstatymą.
2008 metų įvykių Gruzijoje metu Lietuva aktyviai rėmė ir palaikė šią šalį. Po to susiformavo graži tradicija, kai abi valstybės nuolatos draugiškai padalindavo viena kitai balų „Eurovizijoje“.
2014 metais konkurso nugalėtoju (nugalėtoja) tapo Conchita Wurst – transvestitas, moters su barzda personažas, dainuojantis dainą apie Fenikso pakilimą iš pelenų. Tai nebuvo pirmasis transvestitas, laimėjęs „Euroviziją“. Jau 1998 metais tai padarė Dana International. Tačiau šį kartą Conchita atsidūrė vertybiniame civilizacijų sankirtos taške, ir postmoderniu simuliakru su religiniais, sociokultūriniais ir politiniais prieskoniais su trenksmu išsiveržė į šviesą.
Staiga „Eurovizijos“ karnavale tvarką nustatė keistas ir nepatogus personažas, trumpam sumaišęs visas kortas ir parodęs, kad teisė būti kitokiam niekam netrukdant triumfuoja prieš smurtaujančią valstybę, varžančią laisvę kitiems. Ironizuojant galima pasakyti, kad iki visiškos karnavalinės ekstazės trūko tik sudegintos Morės su V.Putino kauke.
Šie epizodai atspindi gilesnį „Eurovizijos“ prasminį klodą, besislepiantį už blizgučių, įspūdingų apvalumų ar Andriaus Pojavio batų. Ir vis dėlto iš tikrųjų galbūt ir žaviausia šiame konkurse, kad bet kuri daina turi galimybę pakilti aukščiau virš sociokultūrinių ir politinių realijų ir laimėti. Jaučiu skeptiko konspiratoriaus murmėjimą, bet leisiu sau jį ignoruoti.
Grįžkime prie lietuvio santykio su „Eurovizija“ ir Lietuvos vietos „Eurovizijos“ karnavaliniame kontekste. Nepaisant skeptikų balsų, lietuviui rūpi „Eurovizija“. Ir dar kaip rūpi. Taip, kad nesėkmės atveju Lietuvos atstovas sumaišomas su žemėmis, o intensyvus Monikos Linkytės suknelės aptarinėjimas staiga atskleidžia, kad Lietuvoje yra ne tik trys milijonai krepšinio ekspertų, bet ir trys milijonai mados žinovų.
Tačiau nepykime labai ant tokio jautraus savo būdo. Lietuvos atstovas į „Euroviziją“ kartu atsineša ir pačią Lietuvą su jos karnavaline suknele, Lietuvos kompleksus, taip pat jos norą pritapti Europos bendruomenėje ir kartu su kitomis šalimis išgyventi bendrybės būseną.
Ir prisimindamas visus Lietuvos pasirodymus „Eurovizijos“ dainų konkurse aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi neįtikėtiną pažangą padariusia ir kompleksus tarsi „InCulto“ vyrukai kelnes nusimetančia savo šalimi.
Kažkada Lietuva, po ilgo ir gūdaus laikotarpio vėl įsiliejusi į Europos šeimą, sunkiai suvokė savo vietą joje. Kaip ir Ovidijus Vyšniauskas, pirmasis Lietuvos „eurovizinis“ zondas, vargu ar suprato, į kokias neregėtas kosmines galaktikas yra siunčiamas.
Kažkada Lietuva bijojo savo tapatybės, kompleksavo ir bandė būti kažkuo kitu. Kaip kad sutrikęs Aivaras su užmaukšlinta kepure, kukliai atvažiavęs mikroautobusiuku su visa delegacija į Estiją ir taip pat kukliai išvažiavęs iš jos atgal į tėvynę, kuri buvo pasirengusi suplėšyti jį į gabalus.
Kažkada Lietuva bijojo rodyti savo jausmus ir emocijas kaip kai Lietuvos atstovai, keistai vaikščioję pirmyn atgal po sceną ir klausinėję vienas kito rūškanais veidais, kas atsitiko jų meilei.
Na, o dabar... Nebelieka jau baimės, kaip Marijono Mikutavičiaus dainoje. Nebedreba kinkos dėl Lietuvos atlikėjų „Eurovizijoje“. Nuolatos pasirodome neblogai ir, nors nelaimėjome pirmosios vietos, dažnai patenkame į finalą. Nebijome palaužyti klišių ir mokame subtiliai pajuokauti, kaip tai padarė „LT United“.
Mūsų delegacijai nebevadovauja „komikas“, metų metus pasakojantis tuos pačius anekdotus ir manantis, kad jie vis dar juokingi, nes laimi prizines vietas konkursuose Rusijoje. Netgi nebelieka baimės ir apsijuokti, nes... koks skirtumas galų gale, tai juk ne pasaulio pabaiga, o gebėjimas iš savęs pasijuokti yra stiprių asmenybių bruožas.
Šiais metais Lietuva siunčia į „Euroviziją“ nuotaikingą ir šviesią, pozityvių emocijų kupiną dainą, kurią atliks jauni, laimingi ir drąsūs žmonės. Linkiu Monikai ir Vaidui sėkmės, o jei jiems ir nepasisektų, ar jau taip ir svarbu? Jie jau nugalėtojai. Kaip nugalėtoja jau yra ir Lietuva, tvirtai stovinti tarp kitų Europos šalių, drąsi, moderni, per 25 nepriklausomybės metus tikrą stebuklą sukūrusi valstybė.
Štai, kodėl aš žiūrėsiu „Euroviziją“.
Na, ir dar dėl to, kad šiaip smagu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
