Prisimenu, kai pamačiau jį pirmą kartą iš karto supratau, kad tai tas, kurio ilgai laukiau. Gal daug kam pasirodysiu naivi, bet jausmai užplūdo kaip iš giedro dangaus.
Dar paauglystės metais svajodavau, kad mano vyras bus turtingas, aukštas pareigas užimantis žmogus ir gerokai vyresnis už mane. O sutikus mano „juoduką“ supratau, kokį klaidingą mąstymą turėjau apie šeimyninę laimę. Neberūpi man nei turtas, nei padėtis visuomenėje, nei ką žmonės pagalvos, nes tikroji laimė visai ne piniguose, visuomenėje ar kitų žmonių nuomonėje. Tikroji laime yra tavyje.
Man 34 metai, jam – 37. Susipažinome Graikijoje prieš 3 metus, kai aš važiavau atostogų, o jis tada ten gyveno. Tuo metu išgyvenau tragediją savo asmeniniame gyvenime Lietuvoje ir tiesiog kartą verkiau sėdėdama ant suoliuko, o jis priėjo ir užkalbino, paklausė, kodėl tokia liūdna. Nuo tos akimirkos kartu praleidome porą savaičių Graikijoje. Man teko išvažiuoti į Lietuvą, bet jautė mano širdis, kad šis vyras priklauso man.
Sutarėm, kad bendrausim elektroniniu paštu. Kai grįžau į Lietuvą, jis po kelių dienų parašė man į skaipą, kad nebegali be manęs gyventi. Prašė atvažiuoti vėl. Palikau darbą Lietuvoje, jis man atsiuntė bilietą ir išvažiavau į Graikiją. Ten pragyvenom 1 metus, vėliau persikėlėm į Prancūziją.
Labiausiai nustebino tai, kad mano juodasis draugas visiškai nevartoja alkoholio, nes mes lietuviai prie to nesame pratę. Jau nekalbu apie rūkymą ir narkotikus. Mano afrikietis draugas visada buvo prieš tai nusiteikęs.
Niekada nebuvau rasistė, todėl man netrukdė nei odos spalva, nei kitokia kultūra. Nesakau, kad mišri santuoka yra lengva ar sunku, bet kai pamatai kiek tos pačios kultūros žmonių skiriasi, tai pagalvoji, kad ne toks jau didelis skirtumas tarp afrikiečių ir europiečių.
Kartu su mylimuoju daug keliaujame, aplankėme daug šalių. Iki susipažinimo su juo save laikiau savo šalies patriote. Bet taip paprastai manome, kol nepabandome įsilieti į kitą kultūrą, kitą šalį, papročius ir tradicijas. Meilė savo juodaodžiui vyrui praplėtė mano mąstymo ribas. Juk visi gyvename viename pasaulyje, tai kodėl negalėtumėme įsilieti vieni į kitų ratus?
Pačioje bendro gyvenimo pradžioje tikrai kilo sunkumų, bet visus sunkumus sekėsi spręsti sklandžiai. Kartais pasvajojame turėti gausią šeimyną su 5 maišytos rasės vaikučiais, bet kol kas tenka apsiriboti nuo tokių grandiozinių planų, nes mūsų finansinė padėtis gana nestabili. Lietuvoje aš studijavau bendrosios praktikos slaugą. O Prancūzijoje teko darbuotis aukle ir pan. Vyras dirba apsaugoje, vėliau išėjo dėl ligos – jam diagnuozuotas antro tipo cukrinis diabetas. Dabar ieškosi darbo vėl.
Galvojame, kad mūsų vaikai pažins tiek Europos, tiek Afrikos kultūras. Tarpusavyje su savo gyvenimo draugu šnekame angliškai, nors jo gimtoji kalba yra prancūzų, kadangi kilęs iš Kamerūno valstybės. Mano šeima Lietuvoje labai džiaugiasi su juo susipažinusi ir nekyla jokios netolerancijos ar pan.
Atkakliai kalu prancūzų kalbą, nes dauguma jo giminaičių šneka prancūziškai, todėl, manau, bendra kalba gali mus dar labiau suvienyti. Jo giminaičiai taip pat priima mane labai draugiškai ir su meile, tik viena sesuo paklausė pradžioje mūsų draugystės, ar nebus taip, kad baltoji moteris tave lengvai iškeis į kitą vos tik panorėjusi. Deja, tai rodo, kad mes, europiečiai, ir afrikiečiai turi klaidingą mąstymą vieni apie kitus.
Norim, kad mūsų vaikai pažintų abi kultūras. Abu su gyvenimo draugu esam labai skirtingi, tuo labiau, kad afrikiečiai labai draugiški, daug bendraujantis, jie mėgsta ateiti vienas į kito namus net nekviečiami, o mes, europiečiai, daug santūresni ir uždaresni. Bet, mylint ir gerbiant vienas kito požiūrį bei atvirai šnekantis apie visus iškilusius sunkumus, galima išspręsti bet kokias problemas.
Mano draugas labai religingas, o aš niekada tokia nebuvau. Pradžioje draugystės eidavau į bažnyčią tik pasižiūrėti, bet laikui bėgant užsirašiau į Biblijos kursus ir supratau, kiek daug praradau nežinodama tikslaus atsakymo, kas yra Dievas, Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia. Pasirodo, religija gali būti puikus dvasinis penas. O Bibliją aš traktuoju kaip vertingiausią knygą, kurią iki šiol esu perskaičiusi, kurioje atradau visus atsakymus į sau rūpimus gyvenimiškus klausimus.
Nenoriu sakyti nieko blogo apie lietuvius vyrus ar pan., juk visur būna ir šilto ir šalto, bet, matyt, manoji laimė manęs laukė ne Lietuvoje ir nei vienos minutės nepasigailėjau, kad sujungiau savo gyvenimą su mano nuostabiuoju juodaodžiu…
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
