Mūsų dabar jau draugės – Iringos valdžios atstovės (mama Kisika) ir UNICEF darbuotojai planavo ketvirtą valandą vakarop mus dar nuvežti su savivalda atsisveikinti... Nieko to nebuvo, o buvo taip, kad jie tiesiog mus pametė ir nežinojo, kaip ieškoti, mes taip pat beveik buvome pasimetę, aš taip pat vienu metu jau buvau bepradedanti prašyti Dievo apvaizdos ir galvoti apie savo vaikus. Mergaitės, kurių gyvenimą sekėm penktadienį, yra tai, ko net negalėčiau sugalvoti ir net apie jas galvojant jau nebetinka žodis „skausmas“, „sielvartas“ ar „beviltiškumas“, čia jau praktiškai jauti fizinį skausmą...
Sesės.
12 ir 15 metų sesutės. Jau penkerius metus našlaitės. Mama mirė nuo AIDS, tėvas tiesiog išėjo. Gyvena vienos. Be niekeeno pagalbos ir paramos. Kas dieną pereidamos beveik septynių kalnų šlaitus eina apie, kaip jos sakė, „valandą“ į mokyklą. Pirmyn ir atgal. Keliasi penktą ryte, kad pasigamintų valgyti, pavalgo ir eina per kalnus į mokyklą. Pravažiuojamų kelių nėra. Maisto neturi.
Nieko neturi. Net neturi kuo užsikloti, kai miega. Trobelę turi. Maistą užaugina pačios: kukurūzus, saldžias bulves, špinatų – žolių truputį, sušelpia dar kaimynai, bet jie lygiai tokie patys, be nieko. Vandens kaime nėra, savaime suprantama. Geria vandenį iš upelio. Bet abi atrodo jaunesnės nei iš tikrųjų. Jei pastatytumėt šalia dvi lietuvaites tokio pat amžiaus, mūsiškės atrodytų kaip jų mamos, arba tiesiog žmonės iš kitos planetos. Smulkios, neaukštos, abi beveik vienodo ūgio.
Mokykla
Pastatas su 7 klasėm. Pamokos prasideda 7 val 30 min. Mūsų mergaitės ateina kasdien, bet beveik visada vėluoja. Jei norėtų spėti į pamokų pradžia, turėtų išeiti šeštą ryte, kai dar tamsu, o kai tamsu, negali eiti, nes kelyje gali pasitaikyti visokių laukinių gyvūnų, šakalų, pavyzdžiui...
Dar be to kažką turi užkasti, nes visą dieną maisto daugiau nebus. Mokykloje septynios klasės, keletas mokytojų. Bet vaikai alkani visą dieną, patys neturi, ką atsinešti, mokykla nieko neturi, ką pasiūlyti. Sako, kad mokyklos maisto programa jau pakeliui, bet kada – nežinia.
Iki kaimo važiavom pačiu baisiausiu keliu, akmenys vietomis kelią užtvėrę taip, kad vos gali prasiskverbti, ir vidutinis greitis – ne daugiau nei 15 kilometrų per valandą. Kaimas už 15 km, bet važiuojam valandą. Mane jau taip tąso, kad tuoj galvoju, jau teks atsiprašinėti, Giedrius ir filmavimo komanda eina pas seses, aš pasivaikštau aplink. Kas aplinkui? Vanduo iš gręžinio su dviem kranais, nuo kalnelio nusileidus futbolo aikštelė.
Pasveikinimas
Gal 3 metų mergaitė su tamsiai purpurine suknele kelia abi savo rankas į mane. Mano pirma mintis – ji nori, kad aš ją paimčiau ant rankų, bet suprantu, kad ji nori abi savo rankas uždėti man ant galvos. Kaip kokia dvasininkė paliečia abiem rankom mano galvą. Ji tave sveikina – paaiškina mūsų vairuotojas. Esu sujaudinta ir susikuklinusi, noriu ką nors jai duoti. Duodu dvi apyrankes, kurias nusipirkau iš masajų Izuzu kaimo sueigoje.
Gal galėčiau panešėti muzungu terbą?
Ruošiamės išeiti į sesių kaimą. Eiti nori visi misijos nariai. Mergaitės su Giedriumi ir filmavimo komanda išeina iš klasės. Sveikinu jas. Smulkios, liūdnai ramiais veidais su išgąsčio ir smalsumo debesimis.
Aš visur einu kaip kupranugaris, niekada nekeliauju lengvai, terboje: knyga, rūbai, jei persirengti reikėtų, arbūzas, piniginė su žaislais, saldainiais, servetėlėm, tepalais, vanduo.
Viena mergaičių, vos tik pamačius, prieina prie manęs, rodo į mano terbą ir kažką sako... aaahhhaaa, kaip ožka aš nežinau, ką dabar daryt – ar traukti arbūzą ir jai duoti??? Ar kažką siūlyti iš tos terbos? Ne, jai nieko nereikia, jie manęs klausia, ar galėtų panešti mano terbą. Net susigėstu, kaip dabar šitaip tas gyvenimo užguitas vaikas dabar pasiruošęs per kalnus nešti mano sunkią terbą dešimt kilometrų? Muzungu – swahili kalba reiškia baltaodis ...
Žygis
Visų nuotaika kupina nuotykių laukimo. Mes einam į žygi, mes misionieriai, mes išgyvensime tai, ką našlaitės daro kiekvieną dieną. Kaime pasilieka tik vairuotojai. Pirmosios išeina mergaitės su Giedriumi ir Jonais, vienas filmuoja, kitas Jonas fotografuoja ir režisuoja. Virginija, Gintaras, Jovita, Elizabeth einame su kitu vedliu mokyklos mokytoju. Po turbūt keturių kilometrų, entuziazmas truputi garuoja, lėtinam greitį, truputį griuvinėjam stačiuose šlaituose, ir jau pasiprašom lazdų.
Kaip jos taip eina kiekvieną dieną? Į priekį klupinėdami ir svilinami saulės nužygiuojame per maždaug dvi valandas. Giedrius su mergaitėmis skuodžia daug greičiau, jos tiesiog bėga, jie su kameromis vos spėja vytis. Praeiname keletą molio drėbtų trobelių, didžiulių riedulių, kurie dvigubai didesni už puntuką iš išsimėtę šlaituose, slėnio dugne teka upė jos pačios nematyti, tik žali plotai aplink ją,ten auga pupelės, špinatai, pomidorai, žemės riešutai, bulvės, truputį aukščiau kukurūzų laukai. Nesutinkam nė vieno žmogaus, tik kokias keturias trobeles, iš molio drėbtas, keletą vištų, vieną paršiuką. Kada ateisim? Galų gale ateinam...
Vanduo
Vandeniu visada pasirūpina mūsų vairuotojai. Šiandien vandens nenupirko, tai vandens atsargos minimalios, mažiau nei po pusę litro visai dienai. Štai kodėl aš tempiausi arbūzą, dovanotą Azizi kaimo. Dėl tikslumo turiu pasakyti, kad arbūzą vis tik atnešu ne aš, o Gintaras, „UNICEF Lietuva“ tarybos narys ir mūsų oficialus fotografas, – savo kuprinėje. Vandenį visą išgeriam atėję prie mergaičių trobelės apie antrą valandą...
Mergaitės vandens neturi. Jos geria vandenį iš upelio, po keleto valandų jau ir mes būsime pasiruošę gerti vandenį iš upelio. Jos parodo, kaip gamina maistą, išverda saldžių bulvių ir špinatų troškinį su kukurūzų miltais. Giedrius bendrauja su mergaitėmis, o mes „išsivalom“, t.y. dingstam iš kadro. Saulė tvoskia kaip reikiant, einam nors prie upelio pasėdėti. Sumerkiam kojas. Aš, Virginija ir Gintaras. Vėliau visa komanda suvalgom arbūzą. Mergaitės arbūzo nevalgo – joms ji nepažįstamas dalykas.
Kelias atgal
Išeiname apie ketvirtą valandą, turim skubėti, nes saulė jau horizonto link juda. Ilgų vakarų Afrikoje, arti pusiaujo, nebūna. Saulė plumpt – ir nėra per penkias minutes. Saulė leidžiasi po šešių, septintą jau tamsu. Sutemus prie upės pradeda judėti gyvūnai. Jei neišeisim laiku ar nespėsim grįžti, padėti mums niekas negelės, mobilaus ryšio nėra, kelio atvažiuoti taip pat, vandens taip pat nėra.
Mes išeinam pirmi, pasiklystam po dviejų kilometrų, pasiklysta ir mūsų vedlys. Mes, tai – aš, Virginija, ir Elizabeth is Tanzanijos UNICEF. Einam, atrodo, matytu keliu, ir už vienos trobelės bumpt, ir kelias pasibaigia. Vedlys atsiprašo, mes sukam atgal ir bandom surasti, kurioje vietoje pametėm kelią.
Brendam per dviejų metrų išdžiuvusias žoles į kalną. Vedlys nueina pirmas. Mes atsiliekam. Tada sustojam ir šaukiam jį. Bet jis neatsiliepia. Vidury niekur, ir tuoj pradės temti. Ar aš sapnuoju, ar tikrai esu dabar, va, čia ir dabar tokioje beviltiškoje situacijoj? Gal jis kur nugarmėjo...
Galų gale prisišaukiam, vėl per brūzgynus nusileidžiam nuo kalno, sutinkam mūsų visą likusią komandą. Pasiklydom visi. Varom kilometrą atgal kol randam tą taką, kurį metėm dėl takelio. Visi susierzinę ir, sakyčiau, išsigandę, kažkam eiti jau sunku, kažkam labai norisi atsigerti, kiti nuvargę, nudegę saulėje, ir jau tuoj bus penkios. Šviesos liko vos pusantros valandos... Turim eiti.
Jau dauguma su lazdom išsidriekiam ilga vorele, aš su pirmaisiais, nes gal jei paspausim, dar spėsim nueiti ir bent jau pagalbos pasiprašyti, kitus nuo kalnų nurinkti. Aš niekada gyvenime nebuvau taip ištroškus. Visi fantazuojam apie tai, ko norėtume dabar atsigerti. Aš galvoju apie vandenį, o dar geriau gazuotą šaltą „Vytautą“ arba galvoju, labai norėčiau „Fanta“, sumaišyčiau fantą su burbuluotu vandeniu perpus, kad mažiau saldu būtų.
Fantazijos jau maksimaliai išdžiuvusią burną veikia blogai. Todėl nefantazuoju, susikaupiu, kvėjuoju ir mintyse sakau tai, kas mane sutelkia. Atgal vis tik spėjam sugrįšti, kol saulė dar nenusileido, bet jau vėsu ir saulę pamatom neriančią visą raudoną už kalnų.
Tiesa, pakeliui dar prisipilam upės vandens, tam kraštutiniam atvejui, jei nespėtume grįšti.
Pareinam į kaimą. Aš galvoju, kad gal gersiu jau iš vietinio šulinio. Mama Kissika turi paruošus... oj, ne ne vandens. Vandens čia kaimuose ne visur nusipirksi: „Sprite“ ir „Pepsi“ tiek to, bus gerai. Paskui jau tamsoje nusiperkam kažkokiam kioske vidury niekur vandens... Išgeriu pusę litro per minutę... Kaip į vazoną, juokauja Giedrius, kuris išgeria vandenį dar greičiau.
Su tamsa gulęs su tamsa keliesi – saulėtekio mišios
Einam miegot po dešimtos, prieš tai dar pavaišinami keturias valandas pavėlavę savivaldybės Iringos kuklia vakariene (man rodos, aš buvau įsidėjus karvės skrandžio troškinio, tai jo turiu, prisipažinti, nesuvalgiau). Visa kita – smulki kepta višta, daržovių troškinys ir kepta višta bei ryžiai.
Nuotaika pakili, nes nuėjom ir grįšom, bet truputį beviltiška, kaip dabar tos mergaitės? Kaip jos gyvens? Jomis pasirūpinti žada mama Kissika. Ji pasirūpina ir mumis – šeštadienį ryte šeštą ryto mūsų laukia mišios katalikų bažnyčioje. Iš viešbučio išvykstam tamsoje. Bažnyčia didžiulė, skardiniu stogu, altoriaus siena dekoruota Tanzanijos nacionalinių spalvų audeklais.
Viskas vyksta swahili kalba, bet amen ir aleliuja visose kalbose vienodas. Dar kalbos. Visi pasakom ką nors. Jovita dėkoja už svetingumą. Virginija, poetiškai lygina Lietuvą ir Tanzaniją ir linki nuostabiems Tanzanijos žmonėms klestėjimo. Aš, mamos Kissikos, fanė sakau, kad ji yra šviesulys ir įkvėpimas. Giedrius žada, kad Lietuvos žmonės tiek gerumo turi, kiek Kilimandžaro kalnas. Jonai dėkoja.
Turgus
Prieš oro juostą. Sustojam suvenyrų. Aš turiu tik dolerių, per visą laiką taip ir neradau laiko išsiimti pinigų vietinių. Bet ir su doleriais galima išsisukti. Nuperku medinių šaukštų, prijuostę – nesiderėdama. Pamatau mašinėlę skardinę su drambliais ir liūtais ir Tanzanija. Tada pamatau suknelę raštuotą rauktą labai gražią – žinau, kad ir vienas, ir kitas dalykas patiktų mano vaikams.
Bet nieko neperku, nereikia, galbūt galėčiau, taip paremdama vietinius pardavėjus. Bet susilaikau. Mano vaikai turi daugiau visko, negu turbūt tūkstantis Tanzanijos vaikų kartu sudėjus, o gal ir daugiau...
Ko jūs galėtumėt atsisakyti šį mėnesį? Ar kitą mėnesį? Ir pasidalinti su tais, kuriems labiau reikia? UNICEF dar tik pradeda savo veiklą Iringoje, ir po mūsų misijos, kurioje dalyvavo ir UNICEF Tanzanijos, ir vietinės valdžios atstovai, jiems tai taip pat buvo pažinimas, jie pamatė, kur pagalbos reikia labiausiai.
Tanzanijoje 14 kartų daugiau žmonių, ir ji keturiolika kartų didesnė, bet Lietuva 14 kartų turtingesnė. Mes maži, bet stiprus, maži ir dosnūs, ir mūsų nekamuoja nepilnavertiškumo ir bejėgiškumo kompleksas, kad jei jau maži, tai nieko negalim, tikrai galim...
Kaip prisidėti prie UNICEF veiklos, sužinosite „UNICEF Lietuva“ svetainėje, o UNICEF šou per TV3 – spalio 11-ąją. Nebijokite, jei pamiršite, aš jums dar priminsiu.
B.Nicholson, kartu su Giedriumi Savicku ir Virginija Kochanskyte į Tanzaniją išvyko kartu su UNICEF misija. Šios misijos metu garsenybės iš arti pamatė, kaip gyvena Tanzanijos vaikai, irn etrukus stengsis įrodyti: Lietuva jau gali pati kai ką duoti pasauliui. 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija yra viena paskutinių pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus. Spalio 11 d. per televiziją TV3 galėsite ne tik išvysti misijos dalyvių įspūdžius trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, bet ir paaukoti Tanzanijos žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
