Ar mūsų visuomenė, drąsiai iškentusi šimtmečius trukusias kovas už laisvę, nusipelno tik tokio įamžinimo?
Taip, kaip meno kūrinys, ši skulptūra yra įdomi ir ją būtų galima eksponuoti kokioje nors meno galerijoje. Kūrėjai skulptūrą „Tautos dvasia“ apibūdina kaip ieškojimų kelią, dvasios išraišką, sielos nerimą, iš narvo išlekiantį paukštį.
Bet čia mes kalbame apie paminklą, stovėsiantį Lietuvos širdyje daugelį metų. Ar mums neužtenka nuvargusios Žemaitės Gedimino prospekte ir paliegusių rūpintojėlių ant kiekvieno kampo? Ką jau bekalbėti apie tą rudą didelį kanalizacijos vamzdį, degeneracinio meno pavyzdį tarp Žaliojo tilto ir Gedimino bokšto...
Kodėl nuolatos statomi tokie simboliai, kurie bando priminti apie silpnumą ir skausmą? Kodėl šiandienos kultūrininkai nesisemia didybės iš didžiųjų kunigaikščių, išminties iš renesanso aristokratų ir drąsos iš partizanų?
Jeigu kai kurie menininkai nori paverkti, tegu verkia namuose, bet neneša savo ašarojančių skulptūrėlių į sostinės širdį. Užtenka ašarų ir dejavimo. Menas svarbiausiose valstybės vietose turi įkvėpti piliečių sielas ir uždegti jų širdis didiems darbams.
