Pasibaigus pokalbiui mums buvo pasakyta, kad kol kas padavėjų restoranuose netrūksta, nors praėjus porai valandų paskambino ir pranešė, kad vis tik mūsų reikia.
Susitvarkėme visus dokumentus ir žygiavome dirbti. Buvome įdarbintos puse etato (20 valandų per savaitę) viename iš to tinklo restoranų, turėjome ten dirbti porą savaičių, kol mus apmokys ir tada perkels į naujai atsidarančią piceriją (kaip jie vadina - restoraną).
Taigi pirmoji savaitė praėjo „ant pasitikėjimo“, stovėjome prie durų ir laukėme žmonių. Lauke tuo metu spaudė neblogas šaltukas, taigi didelio malonumo pirmąją savaitę nejaučiau.
Vidurnakčiui atėjus važiuodavome namo iš savo lėšų. Nors stalų neaptarnaudavome, negalėdavome net susirinkti arbatpinigių važiavimui taksi.
Antrąją savaitę jau kasdien gaudavome vis po porą staliukų, taigi gyvendamos šalimais jau galėjome susimokėti už grįžimą namo taksi.
Vos pradėjus dirbti mums buvo „įkalta“ į galvą, kad negalima kliento klausti, ar jis turi nuolaidų kortelę, taigi tą klausimą apsukdavome kitaip: „Mokėsite kortele ar grynais?“. Žmogui tai turėdavo užsifiksuoti galvoje kaip klausimas apie jo nuolaidų kortelę. Bet kam tada jas iš viso gaminti ir pardavinėti, jeigu nesi suinteresuotas daryti nuolaidas maistui ir gėrimams?
Pačioje pavasario pradžioje senamiestyje atsidarė nauja picerija. Nuo ryto iki vakaro viską tvarkėme, plovėme. Žadėjo mums už tai atsilyginti, bet pirmoji alga buvo viso labo keli šimtai litų - paskaičiavus kelionė namo daugiau man kainuodavo.
Trūko darbuotojų, taigi tekdavo dirbti į savaitę ne po 20, o po 50 valandų ir daugiau. Manot, nuo to alga padidėjo? Spėkit dar kartą - ne.
Atvykus vienam iš generalinių direktorių, jis mus peikė kaip galėjo, pasiskundus, kad nepavyksta arbatpinigių susirinkti, pavadino mane bloga padavėja, nes geras padavėjas moka susirinkti.
Bet kaip gali susirinkti arbatpinigius, jeigu restorane žmonių praktiškai nebuvo, o atėjusieji valgydavo už nuolaidų kuponus arba akcijinę mažą sūrio picą. Tai ką toks žmogus gali palikti?
Taigi susitaikiau su ta situacija. Juk esu studentė, ir tie keli šimtai litų tikrai praversdavo. Padavėjai ateidavo ir išeidavo. Virtuvė beveik nepasikeitusi iki šiol, nes jiems sąlygos sudarytos gan neblogos. Gauna algą oficialiai ir dar „juodais“, gali pavalgyti darbo metu, o mes, padavėjai, turėdavome už viską mokėti. Net jeigu žmogus atsisėdęs užsisakydavo maisto ir po keleto minučių apsigalvojęs išeidavo, mes už tą maistą turėjome sumokėti iš savo kišenės.
Bus daugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
