Kaip ir minėjau, situacija dažna, įprasta, lyg ir niekuo neišsiskirianti. Visgi, moteriškė po keliasdešimties bendro gyvenimo metų pagaliau suprato (nors iki to visi aplinkiniai protino, kad čia ne gyvenimas), kad nenusipelnė tokio teroro. Visuomet palaikiau seserį, guodžiau kuomet reikėjo, skatinau imtis konkrečių veiksmų. Kuomet padėtis darėsi vis sudėtingesnė, ji pagaliau padavė prašymą skyrybos. Nuo šios vietos karuselė ir įsisuko.
Nenoriu gilintis į visas subtilybes, tačiau nebegaliu stebėti absurdiško, niekuo nepagrįsto policijos elgesio. Manau, ne viena moteris apsidžiaugė priimtu naujuoju įstatymu dėl smurto artimoje aplinkoje. Betgi, mielieji, šis įstatymas neveikia, auka ir toliau patiria smurtautojo pyktį, o policija randa aibę priežasčių, kaip išvengti darbo, tuo pačiu nusiima atsakomybę.
Per pastaruosius kelis mėnesius mano sesuo policiją į savo namus kvietėsi keliasdešimt kartų – girtas, smurtaujantis, grasinantis padegti namus vyras tik juokėsi iš jos. Policija paskutinius kartus netgi neatvyko, sugebėjo paskambinti po kelių valandų ir pasakyti, kad jeigu jūsų šiuo metu nemuša, kam mums važiuoti.
Tokios situacijos vyksta nuolatos, smurtautojas kuo ramiausiai lieka namuose, atvažiavusi policija auką atkalba rašyti pareiškimą. Standartas. Nei popierizmo, nei papildomo vargo. Nebesuprantu, kaip taip galima, ko reikėtų policijos pareigūnams, kad galų gale smurtautojas gautų ko nusipelnė?
Ar tai turėtų būti iki sąmonės sumušta mano sesuo, ar iš namų bėgantys jos vaikai? Kodėl vadinamieji angelai sargai užsimerkia tuomet, kada jų labiausiai reikia, o gal padaryti savo teismą? Visko, kas vyksta, deja, ne įmanoma surašyti, bet dar kartą pasikartosiu, kad naujasis įstatymas bevaisis, skaičiai, kuriais džiaugiasi policijos vadai, tikriausiai, fiktyvūs.
Aš prieš akis turiu realią situaciją su realiais sprendimais. Paaiškinkit kas nors man, nesuprantančiai, ką daryti, kaip apsaugoti brangų žmogų?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
