Lietuvos prezidento Antano Smetonos (1874–1944), mėgusio važinėtis išskirtiniais ir vienetiniais automobiliais, bendravardis ir bendrapavardis kalbininkas taip pat dega aistra transporto priemonėms. Tiesa, nedaugelis žino, jog žinomam kalbininkui kadaise Kauno gatvėse teko vairuoti ir troleibusą.
„Naktimis, kai jau važiuodavome be keleivių, kartu su kitais troleibusų vairuotojais lenktyniaudavome. Mūsų nepavydavo ir tuomet populiarūs buvę žiguliai“, – prisiminęs linksmus nuotykius juokėsi A.Smetona.
– Antanai, vasarą patyrėte kojos traumą, mat patekote į eismo įvykį, kai važiavote paspirtuku sostinės gatvėmis. Kaip jaučiatės dabar?
– Dabar jau gerai, baigiu išgyti. Užsigavau koją važiuodamas paspirtuku, lūžo blauzdikaulis, bet per vasarą sugijo.
Vis dėlto paspirtukas – labai ekologiška transporto priemonė keliauti mieste ir reikia džiaugtis, kad jie pas mus atsirado. Ypač patogu važinėti miesto centre, taip pat nuo centro iki pakraščių, po miegamuosius rajonus. Daugėja ir dviračiams bei paspirtukams skirtų takų, tai džiugina.
– Nejaugi po tokios traumos nedingo noras važinėtis paspirtuku?
– Ne. Suprantate, jei būčiau pats kvailas ir kaltas, gal tas noras ir būtų praėjęs, bet manęs nepraleido automobilis, įvyko avarija. Vis dėlto bendra vairavimo kultūra Lietuvoje dar yra didžiulė problema, dar smarkiai trūksta sąveikos tarp skirtingų eismo dalyvių.
Žiniasklaida ir socialiniai tinklai ūžia dėl automobilių vairuotojų susidūrimų su paspirtukininkais. Tiesa, labiau nukenti keliaudamas dviračiu, motociklu ar paspirtuku nei automobiliu, bet kaltininkų bei chuliganų nė kiek ne mažiau ir keliaujančių automobiliais.
Neseniai į mane, važiuojantį visureigiu, trinktelėjo „Opel“. Pastarojo skardos susilankstė, o mano automobilyje – nė žymės, todėl numojau ranka ir nuvažiavau. Kai sėdi tvirtame automobilyje, natūralu, kad kartais nematai paspirtukininkų ir dviratininkų, o tai yra blogai – reikia matyti, nes visi esame eismo dalyviai.
– Kaip įvertintumėte eismo tvarką Vilniuje: kas patinka, o ką reikėtų keisti?
– Su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi viskas tik pasunkėjo. Tai, kad tiesiami dviračių takai, turbūt yra bene vienintelis jo privalumas, o visur kitur yra netvarka. Jei jis mano, kad sunkindamas eismą, siaurindamas gatves persodins visus lietuvius į autobusus, tada abejoju jo sveiku protu. Jam to padaryti tikrai nepavyks. Paprasčiausiai visuomet reikia skaičiuoti ekonominę naudą ir galimus nuostolius.
Jei per šešerius metus tik vieną kartą nubaudžia už važiavimą autobusų juosta, tik neprotingas žmogus ja nevažiuotų. Suprantu, kad autobusas turi važiuoti greičiau, bet kas iš to, jei jame sėdi tik trys žmonės?
Kaip vilniečiai važiavo automobiliais, taip važiuos ir toliau. Štai dabar esu miesto centre, galima suskaičiuoti šimtus automobilių – toks mūsų gyvenimas.
– Kokią transporto priemonę savo kelionėms Vilniuje renkatės dažniausiai?
– Autobusu nevažiuoju ir nesiruošiu. Vieną kartą bandžiau, deja, nesėkmingai. Važinėju savo asmeniniu automobiliu ir esu labai patenkintas.
Jei ne automobiliu, keliauju paspirtuku. Miesto centre tapo labai brangu statyti automobilį, todėl nusprendžiau jį palikti Žvėryno rajone, o po centrą maltis paspirtuku, jei tik oro sąlygos leidžia tai daryti.
Iš Žvėryno iki Vilniaus universiteto nuvažiuoju per 5–7 minutes. Vienas malonumas, kai šviečia saulutė, vėjelis taršo plaukus. Aš tiek neuždirbu, kad galėčiau visai dienai palikti automobilį stovėti centre ir už tai susimokėti.
Visa laimė, kad galiu jį palikti Žvėryne, nežinau, kas bus, kai pabrangins ten.
– Ar jums dažnai tenka nusikeikti dėl lietuvių vairavimo įgūdžių?
– Tenka. Kai rytais iš miesto pakraščio vežu anūkę į mokyklą Žvėryne, tikrai keikiuosi. Viena yra R.Šimašiaus politika, o kita – mūsų vairuotojų kultūra ir gebėjimas vairuoti. Manau, šie du veiksniai sukelia spūstis.
Mums, vairuotojams, užtektų laikytis sveiko proto. Taisyklių dabar prirašyta tiek, kad viską būtų galima sutalpinti tik į 200 puslapių knygą. Kas gali tiek žinoti? Juolab kad taisykles išmoksti jaunystėje, o vėliau 20 kartų viskas pasikeičia, niekas juk nepersimoko. Tikiuosi, kad ir nesugalvos liepti persimokyti.
Taigi svarbiausia laikytis dviejų esminių taisyklių – netrukdyti eismo ir nevažiuoti ant žmogaus. Bet neretai nutinka taip, kad kai kurie vairuotojai, kuriems, pavyzdžiui, baigėsi degalai arba kurie patyrė nerimtą gedimą, palieka automobilį vidury gatvės ir net nesistengia jo patraukti.
Jie verčiau sėdi automobiliuose, dairosi į šalis, bet nieko nedaro. Tai siutina.
– Ar vairuojant tenka ginčytis su žmona?
– Ji kartais šneka, kai nereikia, liepia kur nors sukti arba nesukti, ir panašiai. Kai man būna gera nuotaika, nieko tokio. Bet kai kelyje pasitaiko koks nevykęs vairuotojas ar būna sunki diena gyvenime arba darbe, tai sunervina.
– Ar mėgstate greitį?
– Taip, žinoma, bet saugų. Turi būti saugus automobilis, geras kelias ir matomumas ir priešais nestovėti policininkas. Tuomet būna viskas gerai. Bet apskritai juk greitis yra ir pavojus. Anksčiau jaunystėje galbūt daugiau lakstydavau, o dabar esu labiau linkęs važiuoti laikydamasis taisyklių.
Keliauju kartu su anūkais, bendraujame, tad ko skubėti?
– Jus pažįstantieji žino, jog degate aistra automobiliams. Iš kur ji ir ar mašinos jus žavėjo nuo jaunystės?
– Esu dar sovietinis žmogus, o sovietinėje jaunystėje automobilis buvo visai ne tas, kas jis yra dabar. Tada tai buvo ne kasdienis dalykas, o prabangos prekė. Ir, žinoma, ne kiekvienam prieinama. Toje sovietinėje hierarchijoje būdamas niekuo niekada neturėjau automobilio nei aš, nei mano tėvai. Bet 1990-aisiais visa tai žlugo ir nuo to laiko atsirado galimybė būti su automobiliu.
Pabandžiau ir supratau, kad tai iš tiesų racionalu ir gera. Juk nepamirškime, kad gyvename Lietuvoje. Čia neaktualu skraidyti lėktuvais. Nors anksčiau būdavo skrydis Kaunas–Palanga, bet kas iš to? Nespėjo pakilti, o jau reikėjo leistis, mat nedidelis atstumas.
Traukiniai pas mus taip pat yra didelis stebuklas ir paslaptis, nes sugeba 2 valandų atstumą nuvažiuoti per naktį. Tad kas lieka? Po Lietuvą geriausia keliauti automobiliu, gali viską aplankyti, išsukti iš kelio, papietauti, kur tau gražu.
– Prezidentas A.Smetona mėgo vairuoti išskirtinius, vienetinius ir aukštesnės klasės automobilius. O jūs?
– Aš irgi mėgstu išskirtinius automobilius, bet mėgti yra viena, o turėti galimybę – kita. Čia kaip tame toste: „Turiu galimybę nusipirkti ožką, bet neturiu noro. Neturiu galimybės nusipirkti namą, bet turiu norą. Tai išgerkime už tai, kad mūsų norai sutaptų su galimybėmis.“ Taip ir man su automobiliais – yra galimybės ir yra norai, nieko nepadarysi. Bet esu vairavęs įvairius automobilius – tiek naujus, tiek senus.
Dabar atėjo toks metas, gyvenimo branda, kad važinėju tik su naujais automobiliais, bet esu vairavęs ir zaporožietį, tauriją, 20 metų senumo „Mercedes-Benz“, 10 metų senumo „Audi“, visiškai naują „Citroën“.
Kai užauginome sūnų ir pradėjome važinėtis tik su žmona, o ji nevairuoja, nusipirkau dvivietį „Chrysler Crossfire“. Tai buvo sportinis automobilis su gale pasikeliančiu sparnu. Šiuo automobiliu buvo galima lėkti greitkeliu su vėjeliu, man tai labai patiko ir juo važinėjau aštuonerius metus.
Vėliau atsirado anūkėlė ir reikėjo didesnio automobilio, kad galėčiau ją vežioti. Taigi pardaviau šį automobilį ir nusipirkau džipą „Jeep Wrangler“. Tiek šiuo džipu, tiek naujesniu važinėju pastaruosius aštuonerius metus ir esu labai patenkintas.
– Kuo jums patinka dabar turimas automobilis?
– Jis yra kaip lego, mat galima jį surinkti ir išrinkti, nuimti duris, stogą. Suprantate, ateina tas metas, kai vyrai pradeda svajoti apie motociklus, nors kai kas tai kompensuoja paspirtukais. Bet iš tiesų pamąsčiau, kad motociklu važinėja tas, kuris neturi galimybių nusipirkti džipo. Kai nusiimi stogą, duris, jame sėdi kaip motocikle, bet iš tiesų – automobilyje, o tai yra patogiau.
Be to, šis automobilis yra labai praktiškas. Nuo mano namų iki asfalto yra 1 kilometras. Tas kelias netvarkomas, todėl lieka du pasirinkimai: kariauti su savivaldybe, nors nežinia, kuo viskas baigsis, arba nusipirkti automobilį, kuriam būtų nesvarbu, koks kelias.
Taigi pasirinkau nusipirkti automobilį, kuriuo galiu važiuoti ir per purvynus, įsidėti didesnį krovinį, prisikabinti priekabą. Žiemą smagu įsijungti visus keturis varomus ratus, ištraukti ką nors iš pusnies.
– Tai gal praėjusi žiema jums buvo svajonių žiema, mat galėjote išbandyti visas automobilio galimybes.
– Visiškai teisingai! Tai labai vykusi praktiškumo ir romantinio polėkio dermė.
Kai tik įsigijau automobilį, trejus metus nebuvo žiemų, todėl net nusivyliau.
– Ar esate nusižiūrėjęs dar kokį nors svajonių automobilį?
– Svajonę turiu, bet, kaip minėjau, svajonės ir galimybės yra skirtingi dalykai. 2018–2019 metais pasirodė naujas „Wrangler“ modelis, būtų gerai jį įsigyti, bet šiam dar liko dveji metai, nes paprastai automobiliu važinėju penkerius.
Tačiau po poros metų bus priešpensinis amžius, kažin ar kas man duos pirkti išsimokėtinai, pradedu tuo abejoti.
– Ar kada nors pirksite elektromobilį, o galbūt jus domina automobiliai tik su vidaus degimo varikliais?
– Žinau, kas yra elektromobilis. Jaunystėje, beje, vairavau troleibusą – yra ir toks mano biografijos faktas. 1978-aisiais stojau į universitetą, bet nesėkmingai, todėl reikėjo ką nors daryti. Iš pradžių svarsčiau apie profesinę mokyklą, bet vėliau nutariau vairuoti troleibusą – juk gražus ir švarus darbas, užtenka pasirišus kaklaraištį sukioti vairą. Ir man tai daryti patiko.
Taigi nuėjau į Kauno troleibusų parką ir įsidarbinau vairuotoju. Po 2–3 mėnesių kursų leido dirbti ir tai dariau, kol paėmė į kariuomenę – visą vasarą iki rudens. Po kariuomenės jau kitiems dalykams teikiau pirmenybę, bet tą vasarą pravairavau – iš pradžių kaip mokinys, vėliau maliausi Kauno gatvėmis.
Naktimis net suorganizuodavome lenktynes su kitais troleibusų vairuotojais arba lengvosiomis mašinomis, žiguliais. Pastarieji, beje, mūsų nepavydavo. Kai važiuoji be keleivių, gali sau leisti ir tokius dalykus.
Elektromobiliai, be jokių kalbų, yra ateitis, bet bėda, kad akumuliatoriai yra baisus taršos šaltinis. Apie elektromobilius šnekame kaip apie ekologišką dalyką, kol nematome miškuose išmestų akumuliatorių, kaip dabar yra su padangomis, kurias kiti išmeta gamtoje.
Be to, reikia palaukti, kol bus didesnė akumuliatoriaus talpa. Nekalbu net apie keliones po Europą, bet ir Lietuvoje turi būti galimybė nulėkti iš vieno galo į kitą nesinervinant, kad negalima įsijungti šilumos arba radijo, nes automobilis dar greičiau išsikraus.
Taigi manau, kad mano dyzeliukas dar važiuos ilgai.
– Ar pats ir prižiūrite turimus automobilius?
– Kol turėjau zaporožietį, tauriją, prižiūrėjau pats. Net į „Mercedes-Benz“ kišdavau nagus, bet vėliau supratau: kiekvienas turi dirbti savo darbą, todėl stengiuosi prie turimo automobilio nebelįsti.
Be to, dabar siekiu važinėti naujais automobiliais, o tuomet pirmus penkerius metus užtenka į jį pilti benziną ir nepamiršti laiku pakeisti tepalų.
