„Dėl dviračio rinkimosi, bagažo, ar reiktų maisto susipakuoti, ar padangas dėtis – aš nieko nežinojau, tiesiog su tuo neturėjau nieko bendro. Viskas buvo spontaniškai. Tiesą sakant, daug ir draugai klausinėjo, ar aš treniravausi? Bet man šita kelionė ir buvo treniruotė!
Tik važiuojant supranti, ko tau reikia – daugiau vandens, gal reikia daugiau drabužių. Dviratis ir genda, kartais būna avarijų. Tad, matyt, tame ir įdomumas kelionės. Kiekviena diena tau yra iššūkis“ – pasakoja Raimondas.
Kelionė truko bene mėnesį, kelyje netrūko iššūkių, tačiau net ir po to jaunuolis dar kartą ryžosi panašiam iššūkiui – šį kartą keliavo į pietus ir pasiekė Graikiją. Visgi tokios ilgos ir ištvermės reikalaujančios kelionės yra retos. Įprastai Raimondui dviratis yra nepamainomas kasdien keliaujant į darbą – neišgąsdina ir į automobilį neveja netgi žvarbūs žiemos orai.
„Aš pats pradėjau dviračiu važinėti į darbą dar būdamas ir gyvendamas Jungtinėje Karalystėje. Važinėdavau visą žiemą. Aišku, ten orai skiriasi – labai daug lyja, daug didesnis vėjas.
Pirmomis dienomis grįžus būdavau šlapias. Tada nueini pažiūrėti ir kokią nors striukę nusipirkti. Vėl važiuoji į darbą – oi, kuprinė sušlapo, užsidedi kokį nors krepšį. Tiesiog po truputį pradedi adaptuotis prie oro, imi kaupti reikalingas priemones. Ir su laiku pripranti“ – dalijasi dviratininkas.
Jaunuolis neslepia, kad kasdien važinėjantis dviračiu pasikrauna geros energijos bei entuziazmo, mat netenka gaišti laiko spūstyse. „Pats geriausias jausmas yra važiuojant dviračiu pasižiūrėti į kitus automobilius. Kaip žmonės sėdi spūstyje ir pyksta. O tu jau darbe ir jautiesi jau kaip išgėręs puodelį kavos! Atsigauni!“
Vis dėlto, dviratininko manymu, dar reikia nemažai nuveikti, norint, kad dviratis būtų nepamainomas transportas kiekvienam lietuviui. Raimondo nuomone, iš automobilių persėsti ant dviračių daugelį paskatintų finansinė valstybės parama įsigyjant dviratį. Tačiau pradėti reikėtų nuo aktyvesnės dviračių takų plėtros.
„Kuo daugiau dviračių takų, tuo geriau. Kuo daugiau dviračių takų, tuo saugiau dviratininkams. Ir ne tik – saugiau ir pėstiesiems.
Tačiau kartais nežinai, kur dviratis turi važiuoti, kokia dviratininko pozicija. Tikrai ne pėsčiųjų taku važiuoti, bet keliu važiuojant, tau pradeda pypsinti. Ir toks pasimetęs tampi. Tad aš už dviračių takus. Ar kad bent kelyje juosta pažymėta būtų. Bet kai kuriose vietose, ypatingai užmiesčiuose, dviračių takų dar trūksta“ – pabrėžia jaunuolis.
Straipsnis yra Europos radijo stočių tinklo „Euranet Plus“ dalis.
