Jei prieš dešimt ar daugiau metų išvažiavus į vakarų Europą ar kokią turtingesnę valstybę galėdavai stebėtis, kokiais prabangiais automobiliais vietiniai važinėja, šiandien taip nebėra. Šiandien važiuodamas jau stebiesi, negi austrai tokie neturtingi.
Ir visokių naujų potyrių beveik nebėra – visur viskas kaip namuose. Važiuoji gerais keliais, tik kraštovaizdis labai po truputį keičiasi, bet ir žmonės, ir miestai ir visa infrastruktūra atrodo daugiau ar mažiau kaip namie. Tik namie gražiau ir maloniau.
Bet būdamas pastabus atkreipiau dėmesį į tam tikras detales, kurios turbūt ir paaiškina, kodėl austrai gyvena geriau, nei mes.
Visos valstybės turi kažką bendro. Vienas bendrų bruožų yra keliai, kuriuos reikia remontuoti, rekonstruoti ir pastoviai gerinti. Tai yra visiškai suprantama ir įprasta. Todėl valstybių palyginimui panaudosime būtent kelių taisymo darbo skirtumus.
Lenkijoje žmonės tiesia naujus didelius ir sunkiai suvokiamo masto kelius. Pro tokias statybas važiuodamas prisimeni didįjį Vilniaus aplinkkelį, jo visus statybų ypatumus ir nori tiktais tyliai verkti.
Lenkų vykdomos statybos yra tikrai grandiozinės ir vertos didžiausios pagarbos. Tačiau jos, įvertinant valstybės dydį, tikrai nėra unikalaus masto. Todėl galima tikėtis, kad visos jų vykdymo detalės yra apgalvotos ir sudėliotos.
Kaip bebūtų, važiuojant šalia naujai tiesiamos autostrados tenka sustoti kelių kilometrų kamštyje. Kodėl ? Nes kamščio priekyje važiuoja statybininkas su savo traktoriuku. Kodėl jis nevažiuoja pakraščiu ? Gana akivaizdu – juk jis kelią stato, ir taip yra pavargęs, tai purvinu kelkraščiu tikrai nevažiuos.
Pavažiavus kiek piečiau, beveik iki Vienos, šiandien gali pamatyti dar didesnės apimties kelio darbus. Čia nuo Brno iki Vienos ir toliau yra tiesiama nauja magistralė. Ji ir platesnė, ir ilgesnė nei keliukas matytas prie Varšuvos.
Čia lygiai taip pat austrai statybininkai važinėja pirmyn ir atgal su savo traktoriukais. Tik kamščių nėra, nes važinėja jie ne tuo pačiu keliu, kuriuo automobiliai, o purvinais kelkraščiais arba savo susimeistrautais keliais. Kodėl? Gana akivaizdu – juk jie kelią stato, tai sugeba ir sau laikiną pasistatyti bei netrukdyti visų kitų gerovės. Juk pravažiuojantys žmonės yra pavargę nuo kelionių ir nori greičiau namo.
Manau aiškinti apie požiūrio skirtumus daug nereikia. Bet čia ne pabaiga. Čia tik bendras tautinio mentaliteto ir požiūrio į visuomeniškumą skirtumas. Taip, galit aiškinti, kad negalima generalizuoti ir čia tik vienas pavyzdys. Bet aš Jums neįrodinėsiu nieko – pravažiuokit patys ir pamatysite, kad pavyzdys ne vienas, o aš nei kiek neužsiimu apibendrinimais. Tiesiog, toks skirtumas tarp mentaliteto.
Juo labiau jis akivaizdus, kai kerti ne tik Lenkiją ir Austriją, o pakeliui ir kitas valstybes. Labai akivaizdžiai pasimato, kaip skirtingo pragyvenimo valstybėse skirtingai žiūrima į gyvenimą, o tas požiūris ateina ne iš viršaus, bet prasideda būtent nuo paprastų dalykų.
Bet kontrastais kalbėti paprasčiau, todėl tęskime apie Lenkijos ir Austrijos skirtumus.
Kadangi abi aptariamos valstybės yra demokratiškos, į valdžią patenka tos tautos geresni ar blogesni atstovai. Kas vėl puikiai atsispindi keliuose.
Kuomet lenkų statybininkai su savo traktoriukais pastato naują autostradą, ten atsiranda nenumatytų problemų. Pavyzdžiui vietomis ją kerta kelias. Kadangi projektą užsakiusi valdžia tą kelią pamiršo ar šiaip pasirodė, kad jis mažos reikšmės ir viadukas ten bus per brangus malonumas, laikui bėgant vietinė bendruomenė išsireikalauja prie to į didžiąją autostradą įtekančio vietinės reikšmės keliuko kokio nors šviesoforo.
Todėl važiuojant per Lenkiją gana įprasta vidutiniškai kas keliasdešimt kilometrų, o miestuose kas pusę, sustoti prie šviesoforo. Tai yra važiuojant leistinu 110 km/h greičiu pristabdyti iki 0, kilometrą stovėti kamštyje ir tęsti savo kelionę iki sekančio šviesoforo. Kas nėra nei smagu, nei efektyvu.
Tuo tarpu austrai, statydami autostradą, ne tik pastato viadukų ten, kur yra kelias, bet ir ten, kur dar jo nėra, bet apvažiavimą padaro tiesiog dėl viso pikto į ateitį. Jei reikės. Todėl kai važiuoji per Austriją, pristabdyti dėl neaišku kodėl viduryje laukų stovinčio šviesoforo netenka.
Kas tiesiogiai konvertuojasi į pinigus ir gerovę. Suprantu, jog tiksliai sumodeliuoti ir pasakyti, kur viaduko reikia, o kur ne, praktiškai neįmanoma, tačiau taip pat suprantu, kad autostradoje statyti šviesoforą yra nelogiška. Nereikia didelių skaičiavimų ir protingų modelių norint paskaičiuoti, kad trims mašinoms per dieną statyti papildomo viaduko neapsimoka. Kaip ir nereikia didelio proto suvokti, kad stabdyti milijoną automobilių per dieną srautą dėl trijų išsukančių yra neprotinga.
Ir čia atsiranda būtent racionalumas ir adekvatus realybės suvokimas, požiūris į kito žmogaus resursus. Nes vienas kraštutinumų yra viską vertinti buhalteriškai, šios dienos perspektyvomis – autostradose statyti šviesoforus, nes šiandien taip apsimoka labiausiai, o rytoj žiūrėti iš naujo, nes rytoj šita problema jau bus kita. Kitoje skalės pusėje stovi kitas kraštutinumas, kai pinigai taškomi į visas puses, nežiūrint į nieką – tai galime pamatyti Arabų Pusiasalyje.
Tačiau kažkur per vidurį yra būtent ta gerovės ir sveiko proto valstybė. Kurioje sprendimai priimami ne ad-hoc, o planuojant ateitį, tačiau neplanuojant tūkstantmečių. Kur niekas už valstybės pinigus nesutiks vandenyne išlieti palmės, bet ir šviesaforo viduryje autostrados neleis tam, kad šiandien būtų sutaupyti keli pinigai.
Ir nors tikrai nežinau ir negaliu atsakyti, ar austrai netaško per daug pinigų savo statybose, bet galiu empiriškai patvirtinti, jog visuomeninė empatija ir šykštumo nebuvimas yra turtingos valstybės bruožai.
Ekonomika nėra apie pinigus – ekonomika yra apie lūkesčius ir pasirinkimus. Ir nors kartais sudėtinga dalykus pagrįsti kiekybiškai iš šiandienos perspektyvos, vertinant viską ne tik kiekybiškai, dalykus dažnai galima pagrįsti tiesiog sveiku protu.
Na ir bendrai, kuo geriau pasiruoši ateičiai ir kuo detalesnį planą bei geresnę strategiją turi, tuo lengviau tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai grįsti taktinius sprendimus. Todėl turbūt net nėra tikslo kapstyti labai giliai. Užtenka susipažinti su valstybių ilgalaikėmis strategijomis ir vien iš to galėsi gana tiksliai nuspėti, turtinga ji ar ne.
Žiūrint į namus, gana liūdna suprasti, kad vis dar esame labiau lenkai, nei austrai. Tiek visuomeninės empatijos, o ypač ilgalaikės strategijos prasme. Lietuva neturi jokios realios strategijos o sprendimai dažniausiai priimami ad-hoc bei labai buhalteriškai. Galima mojuoti įvairiais popieriukais su užrašu „strategija“, ką dabar daro į rinkimus einančios partijos, tačiau jie yra visiškai beverčiai ir išburti iš kavos tirščių (absoliučiai visi be jokių išimčių).
Tad tikėtis stebuklingai ir greitai pradėti gyventi ypatingai geriau nereikėtų. Viskas ateis po truputį, su laiku. O prasidės ne nuo to, kad kas nors einantis į Seimą pamojuos ypatinga strategija, o nuo to, kad apie strategijos ir visuomeninės empatijos būtinumą į galvas kalsime vaikams.
Nes būtent jie kažkada bus valdžioje ir viską keis.
Ekonomika prasideda ne nuo viršaus, o būtent nuo apačios. Ir remiasi ji ne pinigais, o lūkesčiais ir pasirinkimais. Jei norime gyventi kažkaip, pirmiausia turime tai pasirinkti ir link to tikslo judėti.
