Skamba labai painiai, bet leiskite paaiškinti.
Pirmas mano automobilis, t. y. tas, kuris buvo vien tik mano ir kurio rakteliais nereikėjo dalintis su tėvais ar seneliais buvo „Opel Astra“.
Tai buvo automobilis, kuris mane vežė pirmaisiais savarankiško gyvenimo Vilniuje kilometrais.
Sakote – turėjo būti nuobodūs kilometrai? Nebūtinai.
Manoji „Astra“ buvo žemintomis spyruoklėmis, juodais galiniais žibintais ir gražiais ratlankiais. Į parodas nevažiuodavau, bet su senelio, vairuojančio lygiai tokią pačią, irgi nesumaišydavau.
Prieš skrydį apie tai prisiminiau ne veltui.
Sakoma, kad atminties paskirtis yra priminti praeities klaidas tam, kad jų nekartotumėme ateityje.
Mano „Opelis“ nebuvo klaida, jokiu būdu. Tai buvo mano savarankiškumo simbolis, mano naujų atradimų sostinėje bičiulis. O ir tarnavo ištikimai ir nebrangiai.
Pirmieji įspūdžiai
Painiame Frankfurto oro uosto labirinte su kolega atrandame stovėjimo aikštelę, kurioje daugybė atnaujintų „Opel Astra“ automobilių.
„Esate pirmieji – rinkitės, kokią norite“, – su šypsena pasitinka gamintojo atstovas.
Rodome pirštu ir imame baltą universalą. Tokį padailinto šaldytuvo formos ir spalvos.
Pirma užduotis: rasti išvažiavimą iš šio didžiulio susisiekimo mazgo.
Jau buvę šiame mieste, atsimename, kur reikėtų važiuoti, bet duodame testą mūsų dienos bandomajam triušiui.
Pirmi įspūdžiai apie navigacijos sistemą – teigiami. Su pirmąja užduotimi ji susitvarkė.
Kadangi vairuoja kolega, aš turiu laiko pažaisti su automobilio prietaisais.
Visų salono medžiagų kokybė pakankamai gera ir visiškai atitinka šios klasės automobiliui keliamus lūkesčius.
Maloniai nustebino įrangos gausa: priekinės sėdynės gali būti ir šildomos, ir vėdinamos. Jei to negana – masažuojamos.
Šąla rankos? Vairo šildymas šiame „Opel“ taip pat yra.
Aišku ir paprasta
Senesnių „Opel“ modelių centrinės konsolės dizainas man ne prie širdies, bet atnaujintos „Astros“ dizaineriams siunčiu komplimentą už mygtukais neperkrautą ir gražiai išdėliotą konsolę.
Negaliu pakęsti, kai pagrindiniai automobilio valdikliai perkeliami į liečiamus ekranus.
Jeigu padarė savo automobilį labai saugų, tai dar nereiškia, kad vairuotojas norėdamas patildyti muziką gali minutei patraukti akis nuo kelio.
„Opel“ šis pareiškimas negalioja.
Visų pirmą – dažniausiai naudojamas tai klimato kontrolės ir muzikos valdymas turi savo fizinius mygtukus.
Antra, ekranas veikia ne ką prasčiau nei naujausiame „iPhone“.
Reakcija į prisilietimą veikia be jokio delsimo, paviršių labai malonu liesti.
Visi mygtukai, o tiksliau – piktogramos, išdėliotos pakankamai patogiai, kad būtų galima į juos pataikyti net važiuojant Molėtų plentu.
Grįžtant prie ekranų – džiugina spidometro dizainas.
Nors tarp variklio sūkius ir degalų likutį rodančių rodyklių stūkso ekranas, jis rodo analoginę rodyklę, kurios ciferblato viduryje galima pasirinkti kokią informaciją norite matyti. Viskas aišku ir paprasta.
Kai ko trūksta
Taip pat buvau nustebęs, kad net ir galinės sėdynės – šildomos.
Gale sėdintys keleiviai turi ir dvi USB jungtis. Ar sėdynės patogios? Patogios, bet kai šilta ir telefonas įkrautas tai nebe taip ir aktualu.
Iki pirmojo sustojimo ir apsikeitimo pareigomis automobilyje radau ir prie ko prikibti.
Galinių sėdynių keleiviai telefonus laiko rankose. O ką daryti vairuotojui?
Gamintojas turėtų pasirūpinti vieta, kurioje galime būtų pasidėti mobilųjį įrenginį.
Daugumoje automobilių jį padėjus į tam skirtą vietą įrenginys net įkraunamas bevieliu būdu. „Astroje“ yra ertmė, į kurią geriausiu atveju tilptų „Siemens C45“. Arba degtukų dėžutė.
Kitą vertus, „Porsche Cayman“ irgi neturi vietos mobiliajam telefonui.
Gamintojas brošiūrose rašo, kad yra bevielio krovimo funkcija, bet neparašyta, kur. Tai visai negelbėja.
Be ambicijų
Pirmas dalykas, kurį supratau sėdęs prie vairo – labai sveika turėti lūkesčius atsižvelgiant į tai, kokiam segmentui priklauso automobilis.
Eilinio C segmento atstovo važiavimo vertinimas negali būti toks pat kaip, sakykime, tris šimtus arklio galių turinčio hečbeko. Apie jokį sportiškumą čia nėra ir kalbos.
Automobilio važiuoklė neturi charakterio.
Ji nei per minkšta, nei per kieta – atlieka savo darbą taip, kad kasdien ją naudojant priekaištų atsirasti neturėtų.
Ar ji gerai susidoroja su greitai įveikiamais posūkiais pasakyti negaliu, nekilo net noro pabandyti to patikrinti.
Tikrai žinau, kad susitvarkytų su sekmadieniniu maisto apsipirkimu visai savaitei.
Prie to prisidėtų ir pakankamai talpi bagažinė.
Atnaujinti varikliai
Pirmasis bandytas automobilis turėjo 1,5 litro dyzelinį variklį, išvystantį 122 AG.
Su šiuo varikliu mašina jautėsi pakankamai pajėgi ne tik įsibėgėti iki leidžiamo mieste greičio, bet prireikus ir aplenkti kažką lėčiau besivelkantį užmiesčio kelyje.
Perkantys naująją „Astrą“ gali rinktis net iš penkių atnaujintų variklių: trijų benzininių ir dviejų dyzelinių. Variklių galia svyruoja nuo 105 iki 145 AG.
Maloniausia techninės dalies naujovė – 9 pavarų automatinė pavarų dėžė. Gamintojas skelbia, kad tai pirmoji tokia dėžė šiame segmente.
Turint tiek daug pavarų net su vidutinio galingumo varikliais Vokietijos greitkelyje automobilis buvo pajėgus važiuoti dideliu greičiu.
Važiuojant 150 km/val. greičiu variklio sūkiai per minutę siekė vos tris tūkstančius.
Dėl atnaujintų variklių ir pavarų dėžės, taip pat siūloma mechaninė dėžė turi šešias pavaras, „Opel“ gali pasigirti gerais degalų sąnaudų rodikliais.
Gamintojo deklaruojamos benzininių variklių sąnaudos pagal WLTP ciklą, priklausomai nuo motoro, svyruoja nuo 5,2 iki 6,2 litrų 100 kilometrų.
Dyzelinių variklių sąnaudos – nuo 4,4 iki 5,6 litrų 100 kilometrų.
Išbandęs skirtingų komplektacijų automobilius įvairiomis sąlygomis neturiu pagrindo abejoti tuo, ką deklaravo gamintojas.
Aiškus tikslas ir likimas
Dar nekalbėjau apie automobilio dizainą, bet jį patys matote nuotraukose.
Jis nėra prastas, bet į muziejų šio modelio taip pat niekas nestatys. Čia vėl prisiminiau istoriją, kurią patyriau su savo senąja „Opel Astra“.
Vieną kartą važiuodamas akmenimis grįstu senamiesčio keliu išgirdau labai nemalonų garsą. Automobilis tapo keistai valdomas.
Meistras pasakė, kad sulūžo abi vienos pusės spyruoklės.
Dilema – dėti brangesnes ir palikti automobilį vilktis pažeme ar rinktis standartines, pigesnes bei pasitikti žiemą ir nebijoti sniego? Pasirinkau pigesnes.
Atėjo žiema, o gražiuosius lengvojo lydinio ratlankius pakeitė juodi skardiniai.
Mano „Opel Astra“ vėl tapo tuo, kuo ir gimė – pilku dyzeliu. Pilku dyzeliu, kuris ir toliau sėkmingai mane vežiojo bet kur, kur panorėdavau.
Lygiai toks pat likimas laukia ir naujosios „Astros“.
Tai nebus automobilis, kuris patrauks praeivių dėmesį, bet nuveš savo šeimininkus, kur jie panorės, o prisipylus pilną baką degalų dar liks ir kavai su desertu.
