Sunkiausių pasaulio varžybų iššūkių išvagoti jų veidai ir purvini bei aplamdyti automobiliai rodomi visuose žiniasklaidos kanaluose.
Tačiau už jų – mažesnės ar didesnės komandos, dirbančios vienu tikslu Pietų Amerikoje ir Lietuvoje.
Kol mechanikai ir logistikos specialistai dirba užtikrindami technikos paruošimą bei sklandų komandos darbą, žurnalistų komanda rūpinasi, kad žinias iš Pietų Amerikos gautume pirmieji, o vaizdai iš ralio trasų atimtų žadą.
Būtent pastaroji atsakomybė tenka „Craft bearings“ komandos operatoriui Ramūnui Stulgai, kuris atskleidė, kaip viena situacija trasoje kardinaliai pakeitė jo požiūrį į pasiruošimą Dakarui ir kodėl jis dar vis ieško tobulo kadro.
– Dakare naudojamo Jūsų automobilio salonas atrodo lyg kosminė stotis. Ar visuomet buvote toks pedantiškas?
– Kai tik įgijau teisę vairuoti, nepaleidau vairo iš rankų – teko daug keliauti, o neretai – ir gyventi automobilyje, todėl žinau, kad jis turi būti techniškai tvarkingas.
Tuomet jame galima susikurti jaukų saloną su šiek tiek chaoso.
Tačiau išbandęs bekelę labai greitai supratau, kad visureigyje kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą.
Pirmas apsilankymas Dakaro ralyje parodė, kad neverta vežiotis nereikalingų, nenaudojamų daiktų, kurie apsunkina darbą ir sumažina mano erdvę.
Dabartinis automobilis Dakarui sukomplektuotas taip, kad net užmerktomis akimis galiu surasti viską, ko gali prireikti. Kartą naktį Bolivijos kalnuose lyjant lediniam lietui 4200 metrų aukštyje gulėjau po automobiliu apsilaistęs dyzeliu.
Sumanęs persirengti per ilgai ieškojau kitų drabužių tarp nereikalingų daiktų. Kai pagaliau ištraukiau, jie jau nebebuvo sausi. Ši situacija išmokė, kad į tokį nuotykį reikia vežtis tik funkcionaliausius ir ergonomiškiausius daiktus.
Automobilyje viskas yra saugiai pririšta, sudėta ar priklijuoti, kaip kosminiame laive.
Kartais ir mes važiuodami bekele pajaučiame nesvarumo būklę, ar didesnę žemės trauką. Visa tai vyksta labai didelėje smėlio dėžėje, todėl nesinori, kad koks skraidantis daiktas trinktelėtų į pakaušį, ar nuriedėtų po stabdžių pedalu.
– Teko girdėti, kad vieną visureigį sunkiausios pasaulio varžybos jau pasiglemžė?
– 2015-ųjų Dakarą įveikėme „Ford Ranger“ visureigiu, su kuriuo išvažiavome ir į 2016-ųjų odisėją ir tik ten supratome, kad emisijos reikalavimai ir Dakaro ralis – du sunkiai suderiname dalykai.
Mūsų visureigis turėjo visus „Euro 5“ standartus atitinkantį variklį, buvo apynaujis, tačiau Bolivijos aukštikalnės jį sustabdė dar maratono pradžioje.
Sustojome nepažįstamoje vietovėje 4,2 kilometro aukštyje krentant šlapiam sniegui. Su kolega atsigulėme po automobiliu tikrinti degalų sistemos, tačiau jokių akivaizdžių problemų rasti nepavyko.
Kol mes murkdėmės dyzelio baloje pro mus švilpė visi senesnės kartos visureigiai. Galiausiai, sušalę ir išsekę nusprendėme pailsėti, o mus, regis, vos užmerkus akis pažadino netikėtai prie mūsų sustojęs automobilis.
Žinodami Bolivijos pavojus, buvome apsiginklavę atsuktuvais, tačiau pamatėme, kad tai – V. Žalos mechanikas, kuris dar kartą bergždžiai bandė užkurti mūsų automobilį.
Tuomet jau visiškai permirkę vėl bandėme užmigti.
Išmokome, kad Pietų Amerikoje, o ypač Bolivijoje eksploatuoti aukščiausių standartų automobilius žinant vietinių degalų kokybę ir patiriamas apkrovas – neverta.
– Ar ilgą laiką domėjotės automobilių sportu, o galbūt ir bekele?
– Bekele domėjausi nuolat. Nors niekada nelenktyniavau, bet vairavimo įgūdžiais bekelėje skųstis negaliu.
Nuo pat vaikystės Dakaro transliacijos man kėlė ypatingus jausmus, nors ir per televizorių – jis vis vien kvepėjo smėliu.
Vėliau jau sutapus daug aplinkybių pasisekė ir susipažinti su Antanu Juknevičiumi – kaip tik išmokau filmuoti su dronu, baiginėjau savo naujo automobilio pritaikymo bekelei darbus ir pasitaikė žmogus, kuris man pasakė, kad jį pažįsta.
Kaip paaiškėjo vėliau, lenktynininką jis taip pat matė pirmą kartą. Nuo to laiko mūsų pažintis tik augo, o su ja – gerėjo ir mano vairavimo bekelėje suvokimas.
Jau penkerius metus su A. Juknevičiumi vykstame į Dubajų, kur stengiuosi įsisavinti vairavimo kopose subtilybes.
Apie bekelę pamokslų neskaitysiu – pas mus visi geriau ar blogiau moka važiuoti, tačiau jei atvykote į smėlynus – turėsite viską pradėti iš naujo.
– Kaip pradėjote filmuoti su dronais?
– Nuo antros klasės dienų dienas sukau varžtus. Konstruktorius ar įrankių rinkinys buvo geriausia dovana – vaizduotei tikrai buvo, kur pasireikšti. Tuomet plokščios baterijos ir elektros varikliukai buvo tarsi valiuta.
Septintą klasę baigiau Pasvalyje ir prasidėjo aviamodeliavimo aukso amžius. Mokyklos būrelyje konstravau raketas, varikliu varomus sklandytuvus, eterio, žibalo ir glicerino mišiniu varomus lėktuvus.
Teko matyti, kaip konstruojamas radijo bangomis valdomas lėktuvas, žinoma, jis taip ir nepakilo, nes valdymo įranga buvo tikrai ne pati geriausia.
Bėgo metai ir atsirado kitų reikalų, tačiau prieš devynis metus sugrįžau prie išsvajoto aviamodelio – tai buvo vidaus degimo varikliu varomas sraigtasparnio modelis.
Sukonstravau, pabandžiau skristi ir su patyrusiu pilotu pavyko, bet supratau, kad kameros nepakabinsiu.
Porai metų vėl atitolau nuo filmavimo iš aukštai idėjos. Per tą liūdna nebuvo – keliavau su nardymo įranga, filmavau po vandeniu ir sukaupiau 20 metų patirtį.
Ištobulėjo keturiais varikliukais varomi dronai, o pirmas toks mane pasiekė 2013-ųjų išvakarėse. Jau po pirmo skrydžio dronu supratau, kad tinka – lyginant su sraigtasparnio modeliu skrido stabiliai ir tiksliai.
Tai reiškė, kad kamera dirbs gerai ir kadrų bus. Kiekviena veikla – tiek nardymas, tiek vairavimas kopose, tiek skraidymas nebūtų įdomi, jei negalėčiau įjungti filmavimo kameros.
Gal visi pomėgiai ir prasideda nuo filmavimo? Tiesa, pirmasis dronas nuskendo. Ar ne ironiška?
– Kas skatina vis grįžti į Dakaro ralį?
– Dar nespėjęs grįžti iš vieno Dakaro jau planuoju kitą – šis automobilių sportas man labiausiai prie širdies.
Kiekvieną Dakarą matau vis iš giliau, nes nebereikia klaidžioti tarp anksčiau nesuprastų dalykų. Po kiekvieno renginio grįžtu patobulėjęs.
Toks jausmas, kad pamažu tampu vienu krauju ir kūnu su šiomis lenktynėmis, jų žmonėmis. Visuomet parsivežu naujų idėjų turimos technikos patobulinimui ar optimizavimui.
Žinau, kad geriausias kadras dar manęs laukia, tad didesnių paskatų ir nebereikia.
– Kokius tikslus sau keliate Dakare?
– Manau, kad bet kuris mėgstantis Dakaro ralį turi slaptą svajonę – būti vienu iš dalyvių, o ne stebėtoju. Meluočiau, jei tai neigčiau.
Kalbant būtent apie ateinančius metus, tikslai Dakare labai aiškūs – filmuoti ir siųsti informaciją apie mūsų komandos pasiekimus į tėvynę.
– Kaip atrodo įprasta diena Dakaro ralyje?
– Diena prasideda apie 4 val. ryto, trumpi pusryčiai arba be jų lekiame į trasą.
Greičio ruože turime atsidurti 1 val. iki starto, nes vėliau įvažiavimas į trasą uždaromas ir reikia ieškoti alternatyvių privažiavimų, o tuomet gali pražiopsoti lenktynininkus.
Sulaukiame savo sportininkų, nufilmuojame dar kelis automobilius ir lekiam į kitą tašką. Pervažiuodamas pradedu vaizdo medžiagos ruošimą išsiuntimui į Lietuvą.
Pabėgę iš laukinės gamtos ieškome interneto ir bandome kuo skubiau išsiųsti informaciją komandos nariams Lietuvoje, kad galutinai apdorotų informaciją ir perduotų žiniasklaidai.
Kai išsiųsti informaciją sekasi gerai, turime laiko ir į bivuaką užsukti, o jei prasčiau – miegui gali likti valanda, dvi ir vėl į trasą.
– Interneto greitis Pietų Amerikoje – ne toks, kaip Lietuvoje. Kur pavyksta rast geriausią ryšį?
– Internetas Dakare – labai jautrus aspektas ir jo paieškos – turbūt vienas smagiausiu šio darbo aspektų.
Vieną dieną iš vietovės gali siųsti milžiniškus kiekius informacijos, tačiau atsikeli ryte ir negali nė el. laiško gauti.
Varžybų dieną mobiliojo ryšio tiekėjas pastato milžinišką retransliatorių, o kai Dakaro karavanas pajuda į kitą punktą, su juo – ir internetas.
Tuomet prasideda paieškos – pavyzdžiui, kažkur kalnuose randame kaimą su puikiu ryšiu, o atidaręs langą pakvėpuoti grynu oru stebėjau, kaip greitis padvigubėja. Dar keletą minučių sėdėjau ir kaip vaikas varsčiau langą pirmyn atgal, kad įsitikinčiau šio fenomenu.
Kadangi mūsų Dakaro gerbėjų lūkesčiai – patys didžiausi, retai laukiame iki viešbučio medžiagai išsiųsti, o kartais galime ir kelias dienas pragyventi vietoje – vieną tokią buvome radę vieninteliai turbūt iš visų komandų.
Tuo metu visiems buvo labai prastai su internetu, o mūsų komandos žinios skriejo greitai ir patikimai.
Tą vietą praminėm biuru, nors realybėje tai greičiau buvo panašu į šiukšlyną, tačiau interneto ryšis – puikus, nors ir jautrus – vos pasitraukus kelis metrus į šoną visiškai dingdavo.
Juokingiausia vieta iš kurios teko siųsti informaciją – viešojo baseino tualetas Argentinoje.
Geri žmonės miestelio parduotuvėlėje bandė padėti ryšio klausimu, tačiau jų parduotuvėje greičio nepakako, tad nusitempė mus į viešąjį baseiną.
Jo tualete atidarė maršrutizatoriaus dėžutę, prisijungėme laidu, kažkam paskambino. Tuomet per pusę valandos išsiunčiau milžinišką kiekį informacijos.
Tikėtina, kad pusę valandos miestelis buvo be interneto, nes srautą išnaudojime mes.
