Vieni augintinius turi, nes jaučiasi vieniši. Kiti – nes jaučia didžiulį poreikį rūpintis kitais. Treti – nes madinga. Ir taip galima tęsti ir tęsti. Kodėl mes su Aura kartu? Ogi todėl, kad toks likimas.
Prieš kiek daugiau nei 6 metus mirė mūsų (mano tėvukų) šeimos kalytė. Mamai tai buvo labai sunku. Po kurio laiko ji nuvažiavo į prieglaudą „Mažas draugas“ ir parsivežė į namus Mają. Pamenu, skambina ji man ir sako: „Evute, mes turime naują šuniuką, bet žinok, mačiau tavo šunį! Laksto kaip vijurkas, visus šunis varinėja po pievą! Tu važiuok greičiau jos pasiimti!“. Tuo metu buvau studentė, nuomojausi butą, bet visada žinojau, kad turėsiu šunį. Jau po savaitės nuvažiavau pasisveikinti su savo Aura. Tarp kitko, tą pačią dieną ji turėjo išvykti į Skandinaviją, nes „Mažas draugas“ vykdo nuostabų projektą ir suranda šuneliams šeimininkus už Lietuvos ribų. Na, neišvažiavo ji. Netapo emigrante. Tapo vilniete.
Po kelių mėnesių, sugraužus vieną kėdę, dalį miegamojo spintelės ir balkono slenkstį, Aurai prasidėjo keisti dalykai: pradėjo labai stipriai kasytis, plikti kailis, nuo kasymosi atsivėrė žaizdos, jos šlapiavo. Susipažinau su nuostabiais veterinarais, jie labai stengėsi padėti, bet iš esmės niekas nesikeitė. Aš tuo metu studijavau mediciną ir pati sukau galvą, skaičiau, kas galėtų jai būti. Bet iš vietos mes nejudėjome. Pamenu, buvo gruodis. Sėdžiu grįžusi iš paskaitų apsikabinusi Aurą ir taip nuoširdžiai verkiu – matau, kad ji kankinasi, aš negaliu niekuo padėti, buvo toks beviltiškas pojūtis… Vienu metu Auros gydymo išlaidos buvo 2-3 kartus didesnės negu išlaidos mano pačios maistui. Bet nepasidavėme, galiausiai gydytojai rado priežastį ir dabar viskas gerai!
Ar aš apie tai pagalvojau, prieš pasiimdama ją į savo namus? Kad ji susirgs ir kad galbūt neturėsiu, iš ko ją gydyti? Patikėkite, tikrai ne. Aš iš esmės galvojau tik apie teigiamus dalykus. Bet po šito sunkaus starto ir nepasidavimo puikiai suvokiau – Aura yra mano šuo, o aš – jos žmogus. Tai taip ir gyvename jau beveik 6 metus, kai ašaros džiaugsmo ar liūdesio, kai šalta ar karšta – visada šalia viena kitos.
