Paženklinsi, o paskui sulauksi naujo mokesčio – tuo įsitikinę ne tiktai šeškų, bet ir amsių bei miauklių šeimininkai, sutartinai peikiantys naują tvarką. Kritikos strėles į ją laido ir veterinarai, nors atrodytų, kad tai jiems – papildomas pajamų šaltinis.
Vis dėlto man pirmiausia kyla klausimas: kodėl šeškai? Juk yra daugybė keturkojų naminių gyvūnų, kurie gali iš namų pasprukti – nuo triušių iki žiurkėnų. Bet pagal mikroschemą pavyks nustatyti tik šeško šeimininką. Kaip ir šuns arba katės. Tik džiaugtis dar anksti.
Šeškų, kačių ir šunų šeimininkai neabejoja, kad gyvūnų ženklinimas bus naudingas tik valstybei.
Įkurs registrą ir apkraus mokesčiais. O kokia nauda žmogui iš mikroschemos, įkištos po gyvūno kailiu?
Ar daug veterinarų sugebės nuskaityti joje įrašytą informaciją? Jeigu jau taip, kodėl neįdiegė gyvūnų sekimo sistemos? Juk šiame aukštųjų technologijų amžiuje tai visai nesudėtingas dalykas.
Baiminamasi, kad ženklinimas bus nenaudingas ne tik žmonėms, bet ir keturkojams.
Niekas neabejoja: jeigu valstybė paspaus ir ims ženklinti prievarta, gatvėse padaugės beglobių gyvūnų.
Juk toli gražu ne kiekvienas išgalės atseikėti keliolika eurų už ženklinimą, o paskui dar mokėti ir mokesčius.
Tuo metu veterinarai teiraujasi – o kur valstybė panaudos mokesčius, surinktus iš šeškų bei kitų keturkojų šeimininkų? Ar vėl nebus švaistomos lėšos?
Bet gal nereikia būti tokiems pesimistams – įvedus ženklinimą ne visi savo numylėtinius trenks į gatvę, o už surinktus pinigus gal šį tą ir nuveikti pavyks. Lietuva tada galės didžiuotis – jai svarbus net kiekvienas šeškas!
