O kol vyksta paskutinieji knygos parengimo darbai, Giedrė Piličiauskienė sutiko pasikalbėti ir dalyvauti balandžio 23 d. Lietuvos kinologų draugijos ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos organizuojamame renginyje „Užuosk pilis!“. Giedrė taps vienos istorinių stotelių gide ir pasakos apie… Na, apie ką gi daugiau, jei ne apie mūsų mylimų šunų istoriją!
Kodėl zooarcheologijos srityje pasirinko šunų temą, priežasčių būta ne vienos. Vienos jų – labiau bendro mokslinio intereso, kitos – susiję su mūsų krašto praeities ir paveldo tyrimais.
„Šunį žmogus prisijaukino pirmiausiai, mažiausiai[GP1] prieš 15 000 metų, tačiau jo prijaukinimą iki šiol gaubia daugybė neaiškumų, – apie pasirinktą mokslinių tyrimų kryptį kalba pašnekovė. – Šuo yra gyvūnas, kurio įvairovė yra pati didžiausia – tyrinėti tikrai yra ką! Plačiąja prasme – kaip ir kodėl radosi tokia šunų įvairovė, kaip vystėsi žmogaus ir šuns santykiai per tuos tūkstančius bendro gyvenimo metų ir daugybė kitų dalykų. Kadangi šuo ilgiausiai ir arčiausiai žmogaus esantis gyvūnas, jo tyrimai suteikia unikalios informacijos ne tik apie patį šunį, bet ir apie patį žmogų“.
G. Piličiauskienės nuomone, tai tik nedidelė dalis priežasčių, kodėl šunys domina žmones – tiek mokslininkus, tiek plačiąją visuomenę. Tirdami šunis istorikai gali sudominti ir daugybę ne mokslininkų bendruomenės atstovų, kas visuomet labai džiugina, juk kiekvienas tyrėjas nori pasidalinti savo atradimais. Be to, šuo yra vienas gyvūnų, ryškiausiai reprezentuojančių kraštą. Lietuvoje mes turime vienintelę vietinę šunų veislę – lietuvių skalikus. Tad tirdami XIII-XIX a. šunis jie siekė ir kuo giliau atkapstyti šių šunų ištakas.
„Prieš trejetą metų kartu su archeologu Povilu Blaževičiumi ir kitais kolegomis pateikėme Lietuvos mokslo tarybai projekto paraišką ir gavome finansavimą atlikti XIII-XVIII a. Lietuvos šunų tyrimus. Projekto metu atliktų zooarcheologinių, archeologinių, istorinių ir kitų tyrimų rezultatus sudėjome į knygą“,– sako pašnekovė.
Taigi, skaitytojai turės unikalią galimybę sužinoti, kokioje Lietuvos vietoje rasti ankstyviausi šunys, prieš kiek tūkstančių metų jie gyveno ir kaip atrodė, kaip ir kodėl, bėgant amžiams, kito šunų dydis ir tipai, kada ir kaip lietuviai laidojo šunis, kokius šunis labiausiai vertino vikingai ir Lietuvos viduramžių elitas, kuo ir kodėl buvo šeriami diduomenės šunys bei kuo mito mieste lakstę keturkojai. Taip pat skaitytojai sužinos, ar panašius šunis augino Vilniaus Žemutinėje pilyje rezidavę valdovai ir Klaipėdos pilyje gyvenę Vokiečių ordino broliai bei kokius pėdsakus paliko po viduramžių ir naujųjų laikų Vilnių bėgioję šunys, kur galima pamatyti jų pėdučių atspaudus bei ką jie liudija apie to meto šunis.
Paprašyta pacituoti ką nors intriguojančio, knygos autorė pasiūlė štai tokią citatą iš 1876 m. medžiotojo įspūdžių apie šunų auginimą, kuri atspindi XIX a. šunų veisimo aktualijas ir problemas: „(...) veisti grynakraujus šunis yra labai brangu ir tai daroma tik iš idėjos ir malonumo, nes šuniuko neparduosi, negalima už jį pinigų prašyti, nedera, nepriimtina nuo seno. Jį gali tik dovanoti. Net šunų vagystė tik nesenai pripažinta nusikaltimu, nors ir dabar daug kas taip nemano. Tad veisti grynakraujus šunis gali tik labai turtingi žmonės (…)“.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, senovėje šunys buvo labiau vertinami kaip medžioklės pagalbininkai, žygių draugai, namų ir turto sergėtojai. Laikui bėgant, šunų statusas pakito…
„Kaip prieš šešis šimtus ar prieš šimtą metų, taip ir dabar, šunys gyvena labai skirtingomis sąlygomis. Ir šiais laikais yra benamių ar baisiomis sąlygomis gyvenančių šunų. Ko gera, tai vis dar yra didžiausia bėda kalbant apie šunis, – paklausta apie dabartinių šunų padėtį, atsako pašnekovė. – Prisijaukinęs gyvūną žmogus prisiėmė atsakomybę rūpintis juo. Kaip parodė tyrimai, net ankstyviausias žinomas šuo, gyvenęs maždaug prieš 14 200 metų, būdamas keleto mėnesių, sirgo ir išgyveno tiktai didelio žmonių rūpesčio dėka“.
Giedrės Piličiauskienės teigimu, iš šunų mes reikalaujame labai daug ir tikimės jų pagalbos didelių bėdų atvejais. Ji sutinka, jog kartais šunų šeimininkai perlenkia lazdą ir tuomet augintiniai faktiškai nebegyvena gyvūno gyvenimo – yra rengiami, vežiojami vežimėliuose. Šiuo metu jos namuose Vilniuje gyvena iš prieglaudos paimtas katinukas. Nugaišus 12 metų vokiečių aviganių mišrūnei Bitei, katininke ji tapo laikinai ir ateityje tikrai turės šunį. Anksčiau, dar gyvendama su tėvais, augino keletą medžioklinių šunų – jagdterjerą, kurtsharą, jie buvo tėčio pagalbininkai medžioklėje. Apie visus savo augintinius ji kalba su meile, tačiau neužmiršta pabrėžti, jog šuo yra gyvūnas ir turi gyventi gyvūno gyvenimą.
Balandžio 23 d., Šuns dienos išvakarėse, Lietuvos kinologų draugija ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija kviečia gyvūnų mylėtojus į sostinės Kalnų parką, kur vyks pramoginis edukacinis renginys „Užuosk pilis!“
